Jau aštuntus metus Lietuvos, Armėnijos, Čečėnijos, Baltarusijos ir Latvijos menininkai plūsta į Veisiejų miestelį. Čia rengiamas pleneras „Veisiejų pavasaris“, jį pristatė gausus antradienio pavakarę į Vilniaus mokytojų namus sugužėjusių veisiejiečių būrys.
Tarptautinio lygmens
Plenero sumanytojas, įgyvendintojas ir siela – mokytojas, dailėtyrininkas Vytautas Žukauskas, dar 2000-ųjų vasarą į Šilainę (taip vadinasi jo vienkiemis) pakvietęs tris gerus draugus menininkus Alfonsą Šuliauską, Andrių Mosiejų ir Gintarą Žilį. Trys dailininkai, savo susiėjimą pavadinę pleneru, kūrė tris dienas. „Šis negausus ir neilgai trukęs pleneras tapo didžiojo, dabar jau gerai žinomo plenero „Veisiejų pavasaris“ šaukliu“, – šypsodamasis konstatavo V. Žukauskas, rašo „Respublika“.
Į Vilniaus mokytojų namus V. Žukauskas atvežė kolekcinę parodą „Iš plenerų „Veisiejų pavasaris“ sukauptų fondų“. Čia eksponuojami 2000-2008 m. kurti lietuvių dailininkų Gintauto Vaičio, Sigutės Ach, Arvydo Bagdono, Viktoro Binkio, Lionės Grigaliūnaitės, Modesto Malinausko, Martyno Gaubo, Aleksandro Vozbino, baltarusės Allos Sviridenko, latvio Jurio Germanio ir kitų paveikslai.
Nepaprasto grožio gamta
Per aštuonerius metus pleneras tapo tarptautiniu, menininkams gerai žinomu Lietuvos kultūriniu reiškiniu. „Susiformavo plenero tradicijos, įsteigta Veisiejų dailės galerija, miestelį puošia daugiau kaip 20 medžio, metalo ir akmens skulptūrinių kompozicijų, formuojasi net trys skulptūrų parkai“, – pasidžiaugė plenero šeimininkas.
„Veisiejai iš visų pusių supami gražuolio Ančios ežero ir dar žmogaus rankų mažai liestų, ramybe dvelkiančių miškų, pilnų grybų, žemuogių, mėlynių ir bruknių, vaistažolių, skambių paukščių balsų ir žybsinčių stirnų akių žvilgsnio, ir visa tai negalėjo likti be dailininkų, medžio drožėjų, tapybos ant šilko meistrų, kalvių dėmesio“, – poetiškai apie Veisiejus atsiliepė nuo pirmųjų dienų plenerui ištikimas dailininkas Alfonsas Šuliauskas.
Veisiejai iš kitų Lietuvos miestų išsiskiria ir tuo, kad čia ateina du pavasariai. „Pirmąjį ant savo sparnų atneša paukščiai, o antrasis nužengia iš paveikslų, skleisdamas dažų kvapą, lydimas ritmiškų plaktukų dūžių, sklindančių pro praviras kalvės duris, ir medžio, glostomo tvirtų drožėjų rankų, aromato“, – antrino V. Žukauskas, kuris pats tapo, drožinėja ir lanksto metalą.
Tikslas – atverti žmogui akis
Vilniaus mokytojų namuose surengtoje Veisiejų plenerų parodos atidaryme skambėjo vokalinio ansamblio „Spyglys“ dainos, buvo pristatytas filmas apie Veisiejus. Dzūkai susirinkusiuosius vaišino ir lašiniais bei gira.
„Apkeliavau visą Lietuvą. Ir manau, kad Lietuvos ateitis, jos kultūros ateitis yra tuose mažuose miesteliuose. Tai, kad iš sostinės, iš kitų didžiųjų Lietuvos miestų į Veisiejus važiuoja profesionalai, labai geras ženklas“, – gražių žodžių Veisiejams negailėjo Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja kraštotyrininkė Irena Saliukaitė.
Jos nuomone, reikia padėti šiandien gyvenantį žmogų, turintį turtingą dvasią, išpuoselėjusį savo kultūrą, išplėšti iš viską apimančio „popsėjimo“ ir parodyti, kad, be šou renginių, yra labai gilių dalykų, į kuriuos vartus atvėrė Veisiejų plenerai, miestelio meno galerija, mokanti kitomis akimis pažiūrėti į pasaulį.
Gintarė Šatkauskaitė
