Gruodžio 16 d., 19 val. kino teatre FORUM CINEMAS, didžiojoje salėje įvyks tarptautinio projekto „Kai žmonės susitinka” dalyvių sukurtas filmas PARK’79. Nuo gruodžio 17 d. Iki gruodžio 22 d. filmas bus demonstruojamas PASAKOS kino teatre.
„Kai Žmonės Susitinka“ / „When People Meet“ – tai nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ kino projektas, įvykdytas per aštuonis 2009 m. mėnesius (gegužė-gruodis), kurio tikslas buvo atrasti ir vystyti naujus kino istorijos pasakojimo būdus, skatinant projekto dalyvių tarp-kultūrinį bendradarbiavimą.
Trisdešimties tarptautinių kino kūrėjų komanda dirbusi penkiose kūrybinėse grupėse iš penkių skirtingų šalių (Italijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Danijos ir Lietuvos) gavo siužeto apmatus, kuriuos filmavo atskirai remdamiesi eksperimentine projekto idėja: „Kas nutinka, kai kino kūrėjas veikėjo siužeto vingius sužino tik kurdamas pasakojimą“. Iš visos projekto metu dalyvių nufilmuotos medžiagos buvo sukurtas vienas bendras filmas PARK-79, pasakojantis istoriją iš penkių skirtingų perspektyvų, remiantis penkių projekte dalyvavusių šalių kultūriniais ypatumais.
Projekto metu taip pat buvo kuriamas ir dokumentinis filmas, pristatysiantis visas filmo PARK-79 gamybos peripetijas, kuris taip pat bus parodytas po filmo peržiūros.
Kokie žmonės susitiko, kad ši idėja virstų kūnu, pasakoja projekto „Kai žmonės susitinka“ koordinatorė ir filmo PARK 79 prodiuserė Ieva Norvilienė. „Šiam projektui susibūrė ryškiausi jaunosios kartos kino profesionalai – „Sidabrinės Gervės“ bei tarptautinių kino festivalių apdovanojimus pelniusi režisierė Kristina Buožytė, ne vieną filmą su jaunais Lietuvos kino režisieriais nufilmavęs operatorius Feliksas Abrukauskas, šiais metais tarptautiniame filmų muzikos konkurse „Soundtrack_Cologne 6.0“ Peer Raben apdovanojimą pelnęs kompozitorius Titas Petrikis bei garso režisierius Vytis Puronas, kūręs garso dizainą televizijai BBC, ir garso restauravimo darbus tokioms kino kompanijoms kaip Universal, Paramount ir Dreamworks.
Dalyvius planavome atrinkti užmezgę ryšius su įvairiomis užsienio šalimis, tačiau kai buvo nukelta patvirtinimo apie projekto vykdymą data, teko griebtis kraštutinių priemonių, ir per rekordiškai trumpą laiką surasti dalyvius. Informaciją skelbėme visais įmanomais būdais ir kanalais – kino gamybos kompanijose ir kino mokyklose. Ypač padėjo Britų taryba Londone ir ponia Tara Cook iš organizacijos Northwest Vision and Media. Esame labai dėkingi ir kitiems žmonėms, bei organizacijoms, kurios taip pat padėjo platinti žinią apie projektą.
Vienu metu net nebesitikėjome, kad per tokį trumpa laiką, vos 2 savaites, kažkas suspės pamatyti paskelbtą informaciją, bet paraiškų gavome daugiau, nei reikėjo dalyvių ir net turėjome daryti atranką. Atrankos metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į režisieriaus ir visos komandos (prodiuseris, operatorius, garso operatorius, montuotojas ir aktorius) patirtį dirbant kartu. Buvo visokių kuriozų, bet galų gale subūrėme puikią tarptautinę komandą“.
Filmo režisierė Kristina Buožytė praėjus įtemptam kūrimo laikui prisimena, jog šauniausia buvo matyti dalyvių atsidavimą ir visišką pasinerimą į darbą - kiekvienas stengėsi sukurti geriausią filmą, negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Tokio eksperimentinio projekto pasisekimas priklauso tik nuo dalyvių geranoriškumo ir pastangų. Atvykusios komandos stebino savo energija, profesionalumu ir kūrybiškumu. Istorija kasdien keitėsi, todėl tiek dalyviai, tiek supervizeriai turėjo įsiklausyti vienas į kitą – filmas – to atidumo ir tarp-kultūrinio ryšio rezultatas, kuris pirmiausiai patikimas vertinti lietuvių publikai, o po to keliaus per užsienio festivalius, ir bus parodytas projekto dalyvių šalyse..
Kadras iš filmo PARK’79
Eksperimentinio filmo scenarijaus gijos penkias kūrėjų komandas sujungė Lietuvoje
Labiau lietuviu negu danu save jau pradėjęs vadinti rašytojas ir režisierius Allanas van O. T. Andersenas – „Europos menų mokyklos“ projekto „Kai žmonės susitinka“ idėjos autorius, iniciatorius bei vienas iš kūrybos vadovų. 2003 m. Olandijoje, Atvirajame Europos Medijų universitete įgijęs scenaristo ir režisieriaus magistro laipsnį, menininkas režisavo ne vieną trumpo metražo filmą, rašė jiems scenarijus, mokė scenarijaus rašymo įvairiose tarptautinėse mokyklose ir akademijose. Tačiau būtent Lietuvoje, šių metų Europos kultūros sostinėje Vilniuje A. van O.T. Andersenas įgyvendino, anot jo paties, labiausiai neįtikėtiną savo idėją – tarptautinį eksperimentinio kino projektą „Kai žmonės susitinka“.
Allan, papasakokite apie programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” projekto „Kai žmonės susitinka“ idėją.
-Kokie žmonės turėjo susitikti, kad ji gimtų?
- Jau kelerius metus brandinau mintį paeksperimentuoti ne su išraiškomis, o su pačiu kino kūrybos procesu. Būtent iš šios idėjos išaugo projektas „Kai žmonės susitinka“ – filmo kūrimo procesas, kuris pats tampa filmu, supina fikciją, dokumentiką ir realybę, kur aktorius netyčia tampa režisieriumi, o režisierius šmėžuoja kadre.
Dirbant tiek su kūrybiniais, tiek su komerciniais kino projektais, ilgainiui man ėmė kilti minčių, kas nutiktų, jeigu filmo neribotų griežtas scenarijus ir užrašytų dialogų nevaržomi aktoriai galėtų patys formuoti siužeto eigą. Paprasčiau tai galima paaiškinti noru pažvelgti į kiną kaip į labai žmogiškos, stichiškos kūrybos procesą, kuris „statomas“ iš gryniausios interpretacijos.
- Ar visos kūrybinės grupės dirbo savo šalyse? Jei taip, kada jos susitiko ir sužinojo viena apie kitą?
- Tikrai taip – visos penkios komandos, gavusios pirmąją scenarijaus siužeto užuominą ir kartu su projekto scenaristais sukurtą personažo charakteristiką, dvi savaites filmavo savo šalyse. Po to britams, danams, belgams ir italams išsiuntėme antrą užuominą – scenarijaus dalelę, kurioje aprašyta, jog jų personažas gauna paslaptingą laišką nuo savo motinos, kuriame tėra bilietas į Vilnių ir žinutė „Negaliu nieko aiškinti, tačiau tu privalai ten nuvykti“. Taip visos komandos atvyko į Vilnių toliau dalyvauti bendrame projekte.
- Allan, ar šis projektas turėjo realų scenarijų? Nejau procesas vyko taip stichiškai?
- Scenarijus, žinoma, buvo. Tai buvo standartinis kino filmo scenarijus, kurį rašėme drauge su antruoju projekto scenaristu lietuviu Sauliumi Drunga. Tačiau baigę šį scenarijų, visą jį suskaidėme į nedidelius fragmentus, t.y. užuominas, kurias siųsdavome komandoms kas dvi-tris savaites. Originalaus scenarijaus dokumento nebėra, nes nenorėdami palikti rėmo projektui ir pagundos sisteminti, mudu su Sauliumi jį ištrynėme (kvatoja).
- Tuomet galima sakyti, kad kiekviena iš projekte dalyvavusių komandų parašė savo scenarijų ir pagal jį sukūrė savo filmą?
- Iš dalies taip. Nors visos komandos griežtai laikėsi užuominose nurodytų taisyklių, tačiau jas interpretavo turėdamos visišką kūrybinę laisvę.
Kita vertus, visos penkios grupės projekto eigoje filmavo tą patį filmą – galutinis produktas yra viena istorija, pasakojama penkių skirtingų veikėjų lūpomis, užfiksuota penkių skirtingų operatorių, sustyguota penkių skirtingų režisierių bei scenaristų. Šį žanrą galėčiau pavadinti trūkstama grandimi tarp dokumentikos ir fikcijos, o patį procesą – kuo tikriausiomis kultūrinėmis-socialinėmis kūrybos dirbtuvėmis.
- Allan, kaip komandai pavyko suburti, motyvuoti ir sustyguoti bendram darbui tiek skirtingų menininkų iš skirtingų šalių?
- Turiu pasakyti, kad buvo visko (juokiasi). Nesiveldamas į kultūrinius ir kūrybinės minties skirtumus, galiu patvirtinti, kad projektas „Kai žmonės susitinka“ mums suteikė tiek neįkainojamos patirties, kiek pavydžiui aš nebuvau sukaupęs per visą ligšiolinę kūrėjo praktiką. Nebuvo sunku motyvuoti komandas dalyvauti tokiame keistame ir ganėtinai avantiūristiniame projekte. Kur kas sunkiau rasti kompromisinius sprendimus, neužgaunančius nė vienos komandos kūrybinių ambicijų ir tuo pačiu leidžiančius išlaikyti proceso tvarką. Itin daug bendravome su kiekviena komanda, nuolat kartu spręsdavome tiek kūrybines, tiek technines problemas.
Menininkui daug naudingiau žvelgti į kūrybinį procesą kaip į nuotykį, gyvą įkvėpimą. Žinoma, kompromisai yra neatskiriama šio projekto detalė, tačiau tai nėra blogai. Juk kompromisai nereiškia teisingų ir neteisingų idėjų paieškas, kompromisai reiškia geriausios idėjos išrinkimą. Būtent gebėjimas atsijoti geriausias, stipriausias idėjas ir yra tokių projektų kaip „Kai žmonės susitinka“ esmė.
- Kaip ši kūrybinė avantiūra plėtojosi komandoms pradėjus dirbti Lietuvoje?
- Visos penkios komandos susitiko Vilniuje po to, kai pagrindinis filmo veikėjas gavo paslaptingą laišką su bilietu į Vilnių. Toliau visi kartu dirbome projekto „bazėje“ Taujėnų dvare. Komandos pradėjo maišytis, keistis nariais - tai įnešė itin laukto ekspromto, išryškino kultūrinius skirtumus, kurie filmą nuspalvino neįtikėtinomis spalvomis. Tik įsivaizduokite, kokie skirtingi buvo komandų pasirinkti pagrindiniai veikėjai - isteriškas italų fotografas, kiek snobiška britė, dirbanti modeliu, apie pasaulio užvaldymą svajojantis keistuolis danas... Tokie pat skirtingi ir atskirų komandų nariai. Tačiau galutiniame projekte, sumontuotame iš skirtingos stilistikos operatorių darbo, skirtingomis kalbomis kalbančių ir mąstančių veikėjų, skirtingų siužeto posūkių, visgi išlieka itin ryški projekto „vinis“ – kas nutinka, kai žmonės susitinka.