Kitaip nei filmų versle, kur filmo sėkmė labai dažnai priklauso nuo jame vaidinančių aktorių, teatruose pagrindinis vaidmuo suteikiamas režisieriui - turbūt todėl, kad šiuolaikinis teatras tapo režisūriniu, kuriame svarbiausia ne tikslus dramos teksto perteikimas, o režisieriaus sumanymas. Lietuvos teatras ne išimtis: dažnai renkamės spektaklius pagal režisierius, su kurių pavardėm siejama kokybė, o aktorių pavardės retai išlieka atmintyje. Tačiau pasitaiko ir išimčių, kai aktorius tampa tiek pat populiarus ir žinomas kaip ir režisierius. Tokiu aktoriumi būtų galima vadinti ir Gytį Ivanauską, kurio išgarsėjimas sietinas su režisieriumi Gintaru Varnu – vieni geriausių G. Varno spektaklių „Tolima šalis“ (2001) , „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004) ir „Švyturys“ (2005) sutampa su geriausiai suvaidintais G. Ivanausko vaidmenimis.
G. Ivanauskas – neapsiribodamas aktoriaus profesija – 2005 metais įkūrė savo teatrą. Šiame teatre apsijungia G. Ivanausko aktorinis talentas ir šokėjo-choreografo sugebėjimai. Norėdama geriau suprasti aktoriaus-šokėjo-choreografo kūrybą, nusprendžiau pakalbinti patį Gytį Ivanauską.
Kas yra sunkiausia kuriant draminius vaidmenis?
Nė vienas vaidmuo lengvai „nepasidaro“. Priklauso nuo aibės dalykų: nuo paties vaidmens, nuo kuriamo personažo, nuo medžiagos sudėtingumo, nuo prisitaikymo prie jos, nuo pjesės analizės diapazono. Labai svarbu išsiaiškinti visas detales ir niuansus. Apčiuopti ne tik personažo esmę, bet ir viso spektaklio kontekstą. Negaliu pasakyti, kad tampa lengviau jei tai pavyksta, bet tikriausiai procesas vyksta racionaliau, nes (jei tu nesupranti medžiagos) intuicija ne visada nuveda teisinga linkme.
Jūs išgarsėjote kaip dramos teatro aktorius, puikiai perteikiantis psichologizuotus personažus. Kaip kilo idėja kurti savo šokio teatrą?
Mes nesam šokio teatras – tik kuriame šokio spektaklius. (Juokiasi) Mano specialybė, kurią įgijau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra aktorius-šokėjas, tad viskas labai arti... Juo labiau, kad gamta man nepagailėjo šokėjo duomenų - kad tie duomenys anksčiau laiko nenuvystų norėjosi juos panaudoti; atskleisti žmonėms, kaip žmogus, veikiantis dramoje, suvokia šokį. Man svarbu pateisinti šokio judesiai, o ne betikslis „judesinis blaškymasis“ scenoje. Mūsų teatras siekia, kad šokis turėtų siužetą, kontekstą, kad judesys būtų logiškas, pagrįstas minčių seka.
Tai modernus ar šiuolaikinis šokis?
Tiek modernus, tiek šiuolaikinis yra šokis stiliuje. Mane konkrečiai domina ne technika, o idėja. Modernas yra labai aiški, sausa apybraiža. Mano choreografiją galima būtų sieti ir su šiuolaikiniu šokiu, nes tai nėra nei baletas, nei modernas, nei džiazas, nei dar kažkas.
Apie jūsų teatrą internetiniame tinklalapyje teigiama: „Teatras išsiskiria iš kitų novatoriškumu, savo spektaklių stilistika, raiška“... Gal galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?
Tikriausiai ta nauja stilistika ir randasi dėl to, kad mūsų spektakliuose dažniausiai dalyvauja aktoriai. Man įdomu, kaip nešokantis žmogus, t.y. aktorius, jausmu gali perteikti judesį – tada technika pasidaro nebesvarbi, svarbu jausminis, emocinis išpildymas. Man visiškai neįdomu žiūrėti į baleriną, kuri scenoje gali būti labai aukštai ir labai ilgai iškėlusi koją, bet žiūri bukom, nieko nesakančiom akim. Man žymiai įdomiau žiūrėti į aktorę, kuri tos kojos nė per pusę tiek nepakelia – daug įdomesnė situacija, kaip ji įtikins žiūrovą, kad ji tai gali padaryti.
Tai technika nėra svarbiausias dalykas Jūsų teatre?
Taip, mano teatre svarbiau yra emocinis ir jausminis išreiškimas vienu ar kitu judesiu.
Sakykite, o kaip Jūs tada pasirenkate aktorius-šokėjus?
Būna vieni aktoriai geri, kiti – ne. (Juokiasi) Mano teatre yra tie žmonės, kurie mąsto taip pat ar bent panašiai kaip aš. Tai kaip šeima.
Jūs trupės sudėtį keičiate ar dažniausiai ji lieka ta pati?
Žmonės, su kuriais mes pradėjome visą šitą teatrą, eina iš spektaklio į spektaklį, bet ta šeima vis gausėja ir prisipildo naujais žmonėmis. Tai – bendraminčiai, nes idėjų bendrumas kartais svarbiau už tą pačią techniką. Gal dėl to, tam tikra prasme, mes ir nukenčiam – iš to geranoriškumo ir susikalbėjimo, bet, vėlgi: svarbiausia yra tai, ką turime savo teatro viduje – santykiai, susikalbėjimas, požiūris vienas į kitą ir darbas. Ir dar tai, ką mato publika.
Kaip suderinate ir vaidybą, ir choreografinius darbus. Ar tai padeda?
Šokio spektakliuose drama tikrai padeda. Vaidintuose dramos spektakliuose plastika taip pat pravertė. Jei dramos spektaklis leidžia „pajungti“ kūną, tai tik dar vienas papildomas veiksnys. Šokio spektakliuose, kiek man yra tekia dalyvauti ir dirbti su kitais choreografais, aktorinis išgyvenimas taip pat niekada nepakenkė. Dėl to ir pasirinkau šią profesiją – kad drama galėčiau papildyti šokį, o šokiu – dramą.
Jūsų šokio spektakliuose dominuojanti tematika yra žmogaus savianalizė, santykis su pačiu savimi. Ar tam įtakos turėjo įgyta patirtis dramos teatre, konkrečiai darbas su režisieriumi Gintaru Varnu?
Mano reikšmingiausia dramos praktika ir buvo su G. Varnu, kuris daro psichologinį teatrą. Jis yra vienas iš didžiųjų mano mokytojų, ir tai mano kūryboje negali neatsispindėti.
Ar turite aktorių / choreografų, kuriuos galėtumėte pavadinti savo sektinais pavyzdžiais?
Labai nemėgstu šitų dalykų, todėl kad „sektini pavyzdžiai“ man visada kvepia plagijavimu, o man norisi turėti savo kelią. Tai, kiek aš stipriai ar nestipriai galiu išgyventi vieną ar kitą dalyką, yra mano kelias. Jei tai kažką inspiruoja, tai aš tiktai džiaugiuosi.
Be abejo, yra žmonių, kurie yra autoritetai, iš kurių gali pasimokyti – tas pats Gintaras Varnas ar Viktorija Kuodytė... Tu seki jų mąstymą, stebi, kaip žmonės dėlioja niuansus, patį spektaklį, bet niekad neturėjau dievuko, į kurio plakatą namuose žiūrėčiau ir galvočiau: „Kaip norėčiau tokiu būti“.
Iš kur semiatės įkvėpimo kuriant choreografiją?
Gyvenimas. Mane praktiškai visada įkvepia muzika. Kartais, kai tos muzikos nėra ir reikia dirbti drauge su kompozitoriumi, įkvepia perskaityta literatūra ar matytas filmas, koks nors atsitikęs įvykis, kuris užgauna iš vidaus ir tu nori toliau kalbėti apie tai. Tada imi rinkti muziką temai, kuria nori kalbėti... Muzika man yra didžiulis variklis šokyje. Jei mane emociškai užgauna, tai tada man nėra svarbus kažkoks judesys.
Galima, aš Jus pavadinsiu fenomenu, nes Jūs išgarsėjote kaip dramos aktorius, bet pasukote šokėjo-choreografo keliu?
Nežinau, ar čia fenomenas, bet gal man kažkaip pavyksta suderinti ir vieną žanrą, ir kitą. Aš džiaugiuosi, kad tiek drama, tiek šokis yra įdomus. Nežinau ar, kaip lygiaverčiai partneriai. Visgi mano širdis labiau linkusi prie dramos. Gal dėl to, kad yra didesnė praktika, bet aš sėkmingai galiu naudotis tiek vienu, tiek kitu dalyku.
Viliuosi / tikiuosi, kad G. Ivanauskui ir toliau seksis taip šauniai derinti aktoriaus talentą ir šokėjo sugebėjimus. Reikia tik palinkėti sėkmės kūryboje nenustojant tobulėti.
Kalbino Kristina Poškutė
