Aktorius Gediminas Girdvainis atviras - jis niekada nebuvo įspūdingų duomenų. Tačiau savo kuriamais vaidmenimis sugebėjo prisijaukinti žiūrovą, prasibrauti į pirmas aktorių eiles. “Džiaugiuosi, kad niekada neteko vaidinti meilužių - jie greit sensta”, - šmaikštauja G.Girdvainis, jau penktą dešimtmetį karaliaujantis teatro scenoje.
- Teatre vaidinate jau 40 metų. Nejutote darbo metų naštos? Juk sakoma, kad kas septynetą metų reikia keisti profesiją.
- Teatre dirbu gal net ir daugiau metų. Baigusį du kursus mane pasikvietė vaidinti Jaunimo teatro atidarymo spektaklyje “Romeo ir Džuljeta”. Bet mūsų darbas geras tuo, kad galime keisti ne profesiją, bet kolektyvus. Neužsisėdime vietoje. Dirbau Jaunimo teatre, vėliau Šiaulių, po to vėl Jaunimo. Dabar Mažajame teatre. Argi daugiau galima blaškytis? (Šypsosi.)
- O ar teatrų atmosfera labai skirdavosi?
- Studentiškais laikais vaidinome tuomet dar Akademiniame, dabar Nacionaliniame dramos teatre. Ten buvo jaučiama tikra teatro aura, kurios seniai nebėra. Vėliau, jei nevykdavo kokie gaisrininkų ar partinių suvažiavimai, su trupe vaidinome profsąjungų rūmuose. Glaudėmės šaltose dabartinio teatro ir kino muziejus patalpose. Įsikūrus Jaunimo teatrui, galima sakyti, vaidinome gerame kultūrnamyje. Žiūrovams galbūt jis ir primena teatrą, bet aktoriams... Žodžiu, dirbome pačiomis blogiausiomis darbo sąlygomis. Dabar jau jaunieji aktoriai kuria savo aurą. Mes, vyresnieji, tik stebime viską iš šalies.
- Jaučiatės nebereikalingi?
- Ne tai, kad nereikalingi. Bet nebebūna net kur atsisėsti, kai į vieną nedidelę grimo patalpą susirenka dešimt aktorių. Užkulisiuose jaučiuosi geriau, kai yra nedidelės aktorių apimties spektaklis. Juk prieš bet kokį vaidinimą norisi pabūti su savo mintimis, prisiminti tekstą.
- Esate pasakęs, kad jauniems aktoriams, net ir stovint paskutiniams eilėje, reikia laukti savo valandos. Ar kalbėjote iš savo patirties?
- Taip. Retai kam būna, kad Dievas mosteli, ir iš karto gauni vaidmenų. Viskas priklauso nuo paties aktoriaus pastangų, aktyvumo, kurį kas nors anksčiau ar vėliau pastebi. Nesu tokių įspūdingų duomenų, kuriuos turi kai kurie kiti aktoriai, tačiau gal ir prasimušiau į pirmas eiles. (Juokiasi.)
- Papasakokite, ar sunku buvo prieš 40 metų patekti į didžiuosius ekranus?
- Seniau, matote, viskas buvo kitaip. Kino studijos asistentai, režisieriai vaikščiodavo į spektaklius, kur ieškodavo jaunuolių, būsimų kino aktorių. Pakviesdavo į fotobandymus. Patekusieji į jų akiratį jau galėdavo tikėtis vaidmens. Per filmavimų bandymus režisierius stebėdavo ne tik vaidybą, bet net tai, kaip bendrauji. Visada jausdavai, kad esi stebimas.
- Jūsų su scenos partnerėmis neporuodavo? Pavyzdžiui, su žaviąja Vaiva Mainelyte?
- Mes su Vaiva kartu daug ir nevaidinome. Be to, mano vaidmenys niekada nebuvo viliokiški. Esu kitokio plano aktorius. Ir nesigailiu, kad neteko vaidinti meilužių. Juk jie labai greitai sensta. (Juokiasi.) Man patinka charakteringi vaidmenys, nuo kurių ir pats daraisi gyvas, ir į tave žiūrintis žiūrovas. Be to, personažo charakterius galėdavau rankioti tiesiog gatvėje, turguje. Tiek gražių žmonių vaikšto! Pavagi jį iš gyvenimo, apšildai, atsineši į sceną ir parduodi. Štai kas yra “kaifas”.
- Esate be galo veiklus žmogus. Sukatės kaip voverė ratu - vaidinimai teatre, filmuose, serialuose. Atvirai kalbant, net pailsau gaudydama jus dėl interviu...
- Nesu sukurtas sėdėti namie. Jei nėra darbo teatre, stengiuosi susirasti kitokios veiklos. Nes bent dieną užsisėdėjus, galima pradėti kerpėti. Neįsivaizduojat, kaip man būtų sunku, jei dabar tektų sugrįžti į mokyklos suolą ir išsėdėti 45 minutes. (Juokiasi.) O jei režisieriai dar kviečia vaidinti, - smagu. Kai nebekvies, ar pats pamatysiu, kad vaidinti darosi kančia - kaip su moterimi gyventi - pasitrauksiu. (Šypsosi.)
- Tačiau jūsų metų vyrai jau mieliau sėdi namie, kūrena židinuką...
- Nuvažiavęs į kaimą matau, kokie senukai yra laimingi krutėdami, jausdami gyvenimą. Žiauru, kai senjorus vaikai išplėšia iš kaimo ir atveža į didmiestį. Diedukas tik sėdi prie lango ir tokiomis akimis pro jį žiūri, kad rodos, tuoj pėsčiomis į savo gimtąjį sodžių pareis. Čia kaip tremtis į Sibirą.
- Ar sutinkate su tuo, kad geriausias poilsis nuo protinio darbo - fizinė veikla?
- Tik taip ir galiu rasti paguodą. Nes po vaidinimų galva būna labai užimta. Tik dirbdamas fizinį darbą gryname ore išsiblaškau. Ką dirbu? O ką galima dirbti sodyboje? Nuvažiavęs tik spėji pasigaminti valgyti ir persirengti. Tai žolė užžėlusi, tai lapų prikritę, malkos neskaldytos. Turėjau net tokį gėlių darželį, kurį reikėdavo pačiam ir nuravėti. (Juokiasi.)
Edita MAŽELYTĖ
DOSJĖ
GIMĖ 1944 m. sausio 19 d. Kretingoje.
IŠSILAVINIMAS 1969 m. baigė tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją.
VEIKLA 1969-1970 m. Šiaulių, 1971-1994 m. Jaunimo, nuo 1994 m. Vilniaus mažojo teatro aktorius. Scenoje sukūrė pusę šimto vaidmenų.
Kine debiutavo 1968 m. nedideliu vaidmeniu filme “Jausmai”. Filmavosi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Taip pat vaidino į istoriją įėjusiuose filmuose: “Maža išpažintis”, “Herkus Mantas”, “Tadas Blinda”, “Velnio nuotaka”, “Sodybų tuštėjimo metas”, “Riešutų duona”, “Vabzdžių dresuotojas”.
APDOVANOJIMAI 2004 m. aktorius apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi..
