Gegužės 24-26 d. svarbiausioje Londono šiuolaikinio meno erdvėje – „Tate Modern“ galerijoje – vyko ilgasis Fluxus savaitgalis, kurio metu galerijos didžiojoje Turbinų salėje buvo pagamintos vienos didžiausių salotų žmonijos istorijoje ir surengta „Flux-olimpiada“, kurios idėja Fluxus įkūrėjui Jurgiui Mačiūnui kilo dar šešiasdešimtaisiais.
Kaip rašo „Telegraph“, savaitgalį „Tate Modern“ vykusi Alison Knowles (vienintelės moters tarp Fluxus sambūrio įkūrėjų) akcija „Pagaminkime salotas“ (angl. „Make a Salad“) pirmą kartą buvo surengta dar 1962 m. Londono Šiuolaikinių menų institute (Institute of Contemporary Arts arba ICA). Tada šį performansą stebėjo viso labo 30 žmonių, tačiau praėjusį savaitgalį „Tate Modern“ Turbinų salėje galėjo apsilankyti iki 100000 žiūrovų.
Skambant Mozarto muzikai, šimtai kilogramų žalių salotų, agurkų, pomidorų ir morkų buvo pjaustomi ant specialiai įgarsintų stalų, kad šio įprasto buityje proceso garsas pasklistų po milžinišką Turbinų salės erdvę. Supjaustytas daržoves, numestas ant didžiulės apačioje patiestos brezento atraižos nuo pagrindinio aukštos salės tilto, maišė irklais. Vėliau salotos buvo tradiciškai suvalgytos lankytojų, kaip ir visada atliekant šį A. Knowles performansą. Nors didesnės „salotos“ anksčiau buvo pagamintos Ispanijoje ir Izraelyje, tos, kurios buvo pagamintos „Tate Modern“, anot britų dienraščio, išsiskiria tuo, jog pretenduoja į meno kūrinio statusą.
„Fluxus esmė yra ribų tarp meno ir kasdienio gyvenimo griovimas, – sako 75 m. A. Knowles. – „Pagaminkime salotas“ yra bandymas perkelti į meno sritį kasdienių namų buities darbų paprastumą ir aiškumą. Tai neturi nieko bendro su abstrakcija, tačiau yra neatsiejama nuo patyrimo.“
„Telegraph“ pastebi, kad pastaraisiais metais Anglijoje išaugo žymių istorinių Fluxus performansų atkartojimų paklausa. „Šios akcijos nebuvo sugalvotos kaip vienkartinės. Jos yra kaip muzikinės kompozicijos, kurias gal atlikti bet kas ir bet kada. Tačiau tai, kad manęs vis dar prašo atlikti „Pagaminkime salotas“, liudija, jog vis dar reikia tokių gyvenimo įsiveržimų į meną“, – teigia Fluxus menininkė A. Knowles.
Fluxus, gimęs šešiasdešimtųjų pradžios Niujorke, buvo įvykių ir akcijų menas, inspiruotas Marcelio Duchamp’o „antimeno“ ir kompozitoriaus Johno Cage’o „atsitiktinumų padiktuotos muzikos“. Šis judėjimas, tapęs alternatyva tuometiniame JAV mene dominavusiam pabrėžtinai rimtam Jacksono Pollocko abstrakcionizmui, buvo bene pirmas meno sąjūdis, galutinai atsisveikinęs su rimtumu. Lietuvių kilmės architekto Jurgio Mačiūno (vakariečiams žinomo kaip George Maciunas), sutraukusio šią margą besiformuojančią laisvojo meno sceną, sugalvotas terminas Fluxus reiškė „tėkmę, judėjimą, kaitą“ ir turėjo apibrėžti meną, kuris būtų „neribotas, masiškai gaminamas, visiems prieinamas ir, galiausiai, visų kuriamas“.
Būtent Mačiūnas, siekęs įsivaizduoti kiekvieną veiklą kaip meninę praktiką, septintajame dešimtmetyje turėjo „Flux-olimpiados“ idėją, kuri iki šiol nebuvo pilnai įgyvendinta. Fluxus savaitgalio „Tate Modern“ galerijoje metu Mačiūno idėją pagaliau realizavo menininkas Larry’is Milleris, suplanavęs daugybę „sportinių“ varžybų, kurios vyko toje pačioje Turbinų salėje: futbolo žaidimas ant kojokų, boksavimas su milžiniškomis pirštinėmis, „paruoštas stalo tenisas“ ir kt.
