„Fluxus“ prarijo Meką ir Mačiūną

Jau kurį laiką Lietuvos kultūroje galima stebėti labai įdomius procesus, panašius į tai, kas vyksta ugnikalnio viduje prieš išsiveržimą. Kyla temperatūra, kyla įtampa, ir kuo toliau, tuo labiau nevienareikšmiška visa tai atrodo. Kultūra ir menas vis dažniau kaktomuša susiduria su politiniais ir verslo interesais, ir šių kolizijų pasekmės yra sunkiai prognozuojamos.

Minėtų procesų pradžia, ko gero, galima laikyti 2005 metų vasarą, kai „Lietuvos“ kino teatro pastate aktyviai veikė Gedimino ir Nomedos Urbonų „Pro-testo laboratorija“. Galima sakyti, kad tai dar buvo „karas su išoriniu priešu“ – nepriklausomi menininkai, kultūros veikėjai ir apskritai visi laisvai nekomercinei kultūrai neabejingi piliečiai versus stambų verslą, paisantį tik ekonominės naudos ir pelningumo logiką. Kadangi viskas atrodė taip paprasta, „Pro-testo laboratorija“ tapo ne tik vienu didžiausių 2005 m. kultūros įvykių, bet ir savotišku nepriklausomos kultūros idealizmo simboliu. Tada atrodė, kad didžioji Lietuvos kultūrininkų ir jų bendraminčių dalis susijungė prieš bendrą priešą – nepasotinamus investuotojus ir stambių NT projektų vystytojus, korumpuotą valdžią ir visą kapitalistinę sistemą, siekiančią cenzūruoti, naikinti, ar niveliuoti bet kurį jos logikai nepaklūstantį kultūros reiškinį, kalbant projekto iniciatorių žodžiais.

„Pro-testo laboratorijos“ tikslas buvo ne tiek laimėti, kiek pabandyti įsivaizduoti, ar protestas apskritai įmanomas, ir, jei įmanomas, kokiomis formomis jis turėtų vykti. Ir, nors vėliau dalis prisidėjusių prie „Pro-testo laboratorijos“ aktyvumo buvo nemaloniai nustebinti to fakto, kad ŠMC parodoje “Populizmas” G. ir N. Urbonai pateikė šią kolektyvinės vaizduotės platformą ir jos dokumentaciją kaip savo asmeninį projektą, grandininė reakcija pradėjo veikti. Po „Pro-testo laboratorijos“ nepriklausoma kultūra Lietuvoje jau negalėjo, tiesiog neturėjo jokios moralinės teisės būti inertiška, apolitiška ir tyli. Savotiški jos „vaikai“ yra ir judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, ir kvazipolitinis sąjūdis „Naujoji kairė 95“, ko gero, ir neseniai paskelbtas Lietuvos teatralų kreipimasis į Lietuvos politikus. Šiuos judėjimus ir dokumentus sieja ypatingas dėmesys apgailėtinai Lietuvos miestų viešųjų kultūrinių erdvių situacijai bei kultūros, politikos ir verslo santykių problemoms.

Vienu žodžiu, 2005-ųjų vasarą nepriklausoma Lietuvos kultūra išmoko protestuoti prieš „sistemą“. Tačiau štai jau baigiasi 2007 metai, ir paskutiniai įvykiai kultūros srityje rodo, kad „priešas“ yra jau ne tik išorėje, t.y., stambiosiose korporacijose ar miesto valdžioje, bet ir pačios nepriklausomos kultūros viduje. Tiksliau, kaip pilietinio karo metu, apskritai labai sunku atskirti priešą nuo draugo. Jau kokie neišskiriami sąjungininkai atrodė „Fluxus“ įkūrėjas Jurgis Mačiūnas ir gyva avangardinio kino legenda Jonas Mekas, bet ir tuos išskyrė negailestinga šiuolaikinės visuomenės dinamika. Išskyrė jau gerokai po pirmojo mirties (Mačiūnas mirė 1978 m.), tačiau sinchroniškai su paties „Fluxus“ judėjimo mirtimi. Pagal „Fluxus“ laidojimo ir atminimo įamžinimo komiteto (į kurį įeina tokie gerai žinomi vardai, kaip Redas Diržys, Evaldas Jansas, Benas Šarka ir Kasparas Pocius) versiją, tai įvyko lapkričio 4 d., t.y., lygiai prieš mėnesį, kai pramogų ir verslo komplekse “Vilniaus vartai” buvo atidarytas JMVMC – Jono Meko vizualiųjų menų centras. Todėl šiandien, gruodžio 4 d., grupė nepriklausomų menininkų susirinko prie JMVMC durų ir labai „fluksiškai“ paskelbė „Fluxus“ mirtį, inscenizavę „Fluxus“ ketvirtines (mirusiojo paminėjimą praėjus vienam mėnesiui, protesto akcijos organizatorių liaudiškai pavadintą „keturnedėliu“), kurios neapsiejo be manifesto skaitymo ir netgi simbolinių sprogimų. Metaforiškai tai galima palyginti su „liaudies priešo“ pasmerkimu, nes akivaizdu, kad bent jau tam tikroje nepriklausomos kultūros terpėje Jonas Mekas tapo persona non grata po to, kai pardavė JMVMC Mačiūno darbų kolekciją už 5 mln. JAV dolerių ir pasirodė centro atidarymo ceremonijoje kartu su nelabai mėgstamais Lietuvos politikais.

Iš tiesų, JMVMC atidarymas „Vilniaus vartuose“ kažkuria prasme prilygo griaustiniui iš giedro dangaus. Iki tol Mekas buvo vienas gerbiamiausių nepriklausomos kultūros atstovų Lietuvoje – beveik „moralinis autoritetas“ (prisimenu dažnus pastebėjimus: „tiek metų pragyveno Niujorke ir netapo turtingu“, „jis ir dabar dažniausiai būna be dolerio kišenėje, viską išleidžia filmų archyvui“). Ir štai – taip „susitepė“ ryšiais su politikais ir verslininkais, ir net prisidėjo prie „Fluxus“ vardo išniekinimo.

Ką jau slėpti, Meko vardas tarp iškabų „Moschino“ ir „Passion for Fashion“ atrodo pakankamai graudžiai ir absurdiškai. Geriau pagalvojus, ar galėjo būti kitaip? Nemažai žmonių iš tos pačios kultūros sferos (ne politikai ir ne verslininkai) jau seniai norėjo, kad bent kažkas iš Meko filmų ir meno kūrinių kolekcijų, o gal net ir visas „Anthology Film Archives“ būtų atvežti į Lietuvą. Atrodo, noras buvo nuoširdus. Tačiau, ko gero, naivu buvo tikėtis, kad Mekas taps pripažintas valstybiniu mastu ir liks tuo pačiu Meku, kuris taip visiems patiko. Pačioje populiariosios (mainstream) kultūros esmėje yra užkoduoti apropriacijos ir neutralizacijos mechanizmai; nėra turbūt nei vieno reiškinio, kuris, atsiradęs ir kurį laiką egzistavęs kaip marginalus, nebuvo vėliau sėkmingai jos suvirškintas. Tai galioja viskam nuo pankroko iki to paties „Fluxus“ ir avangardinio kino. Kitaip sakant, anksčiau ar vėliau kažkas panašaus į JMVMC turėjo atsirasti – populiarioji kultūra ieško ikonų visur, kur jų galima rasti. Būtent ikonų, o ne turinio – akivaizdu, kad „Vilniaus vartų“ savininkams „Fluxus“ ideologija yra mažiausiai įdomi, užtat pačios etiketės vertė turizmo skatinimo prasme jiems tikriausiai yra neabejotina. Taip Jonas Mekas, o kartu su juo ir nuoširdžiai jo simbolinio grįžimo į Lietuvą norėję žmonės bei „Fluxus“ judėjimas tapo to užslėpto, bet neklystančio mechanizmo įkaitais.

Kaip bebūtų gaila, jau šimtmečius skaičiuojanti tiesa vis dar galioja: revoliucija praryja savo vaikus. Jono Meko autoritetą ir Jurgio Mačiūno palikimą prarijo pats „Fluxus“.

Aurimo Zdanavičiaus nuotraukos