Šventės daugeliui yra tarsi galimybė bent trumpam atidėti kasdienius darbus ir akimirką atsikvėpti, bet ar tikrai tai atokvėpio metas, juk dar likus mėnesiui iki Kalėdų verslininkai suskato užsukti tikrą prekybos bumą, su daugybe blizgučių ir kitų „būtinų“ atributų gausa.
Į klausimą, ar galima teigti, kad Kalėdos mūsų dienomis tapo komerciniu reiškiniu, etnologė Gražina Kadžytė sakė:„Nemanau, nes juk negali būti unifikuotos valstybės ar bendruomenės, žmonės, kurie švenčia šventes taip, kaip yra įpratę: tie, kurie anksčiau pirkdavo kalnus dovanų, tai darys toliau, bet yra ir tokių, kurie visuomet šias šventes šventė visai nekomerciškai. Man Kalėdos nėra virtusios komercinėmis ir tokiomis nevirs.“
Į klausimą, kokių Kalėdinių papročių etnologė laikosi pati, G. Kadžytė sakė: „Labai džiaugiuosi Kalėdomis ir jas švenčiu: neatsiejama šventės dalis yra Kūčių vakarienė – šeimos suėjimas, pabuvimas, Kalėdų prakartėlės lankymas ir šventvakariai, kurių metu susitinka draugai ir bičiuliai, kartu linksmai pavakaroja.“
Apie, tai, kurie senosios kultūros papročiai išliko autentiškiausi, etnologė sakė: „Pats seniausias paprotys – Kūčių vakarienė. Tai – šeimos susibūrimas, santarvės atnaujinimas su artimaisiais ir visu pasauliu bei padėka už visą gėrį, kurio žmonės sulaukė per praėjusius metus. Kūčių vakarienės stalo patiekalai paprasti, nesunkiai pagaminami, bet jų būna sudėta ant stalo daugiau, tam kad pagerbtumėme tai, ką mūsų senoliai per tūkstantmečius sukrovė. Grūdai, daržovės, miško ir laukų gėrybės – visi patiekalai ant Kūčių stalo yra pagaminti iš tokių dalykų, kurie Lietuvoje yra nuo seniausių laikų.“
Į klausimą, ar lietuviai gerbia savo senąsias tradicijas ir turi motyvacijos jas išlaikyti, pašnekovė atsakė: „Kurie šį norą turi, tie ir turi. Žmonių pasaulėžiūra labai skiriasi, tad vieni nori laikytis visuomenės turimų papročų ir tradicijų, o kitiems bendruomenės vertybės nėra tokios svarbios. Tai, ką tėvai duoda vaikams, tą šie ir pasiima, tad nereikėtų „pakabinti dantų“ ant jaunosios kartos, juk viskas priklauso nuo vyresniųjų kartų: ką jos išlaiko ir suformuoja, ką tėvai perduoda vaikams, tą ir vaikai galės perduoti saviesiems.“
Metus užbaigti be skolų
Kalėdos siejamos su krikčioniškomis tradicijomis ir katalikų kalendoriuje simbolizuoja metų pabaigą. Etnologės teigimu, simboliniam metų užbaigimui žmonės ruošdavosi ypatingai: „Nuo seniausių laikų labai svarbu buvo Kalėdų sulaukti gyvenant santarvėje su artimaisiais ir pasauliu, grąžinti visas skolas, prieš šventes susirinkti visai giminei, kartu pasiruošti šventinį stalą, o laužant kalėdaitį reikia kiekvienam iš šeimos narių padėkoti, kad ir už menkiausią gerą darbą, palinkėti jam gerumo, kuris kitąmet jo gyvenimą padarys gražesnį ir geresnį. Jeigu nemylėsime savęs ir šalia esančių žmonių, niekada neatrasime jokios formulės, ką padaryti, kad visiems būtų geriau“.
G. Kadžytė sako, kad lietuviškoji Kūčių vakaro tradicija turi tam tikrų atgarsių ir kitų tautų kultūroje, pavyzdžiui Amerikoje švenčiama Padėkos diena taip pat turi panašią simboliką – buvimo kartu su artimiaisiais, padėkos už nuveiktus darbus ir išdalintą gėrį. „Kūčios – tarsi lietuviškoji Padėkos diena, už tai, ką mūsų seneliai išmoko auginti ir ką žemė duoda žmogui. Ant šventinio stalo yra nemažai grūdinių patiekalų, kurie galėtų būti siejami su tėvu, kuris grūdus beria į dirvą, daržovių patiekalai siejami su šeimininke, o laukų ir pievų gėrybės – su seneliais ir vaikais.“
Kalbėdama apie Kūčių vakarienę G. Kadžytė užsiminė, kad, nors Lietuva yra nedidelė šalis, bet skirtinguose šalies regionuose Kūčių stalo patiekalai skiriasi. „Ten, kur dideli miškai ir vienas iš žmonių pragyvenimo šaltinių yra grybai, dominuoja patiekalai su grybais. Ten, kur daug ežerų, pavyzdžiui Ignalinos ir Molėtų rajonuose, ant šventinio stalo būna patiekiama gėlavandenių žuvų, kur žmonės verčiaisi bitininkyste, ant šventinio stalo būna medaus, kurio pakanka pasidalinti ir su kaimynu. Utenos ir Zarasų rajonuose labai buvo populiarūs avižiniai patiekalai – kisielius, šustinis.“
Per šventes gimsta naujos tradicijos
Pašnekovės teigimu, dažnai ant šventinio stalo atsiranda patiekalų, kurie nėra būdingi kokiam nors regionui, bet tiesiog yra sena šeimos tradicija. „Paprastai vaikai prašo mamos, kad ši per šventes paruoštų vieną ar kitą skanėstą, paskui tai tampa močiutės atminimu, dar vėliau promočiutės ir taip tęsiama graži tradicija.“
Etnologės teigimu, kad šiandien turėtumėme galimybę pamatyti, kokius patiekalus žmonės dėjo ant Kūčių stalo prieš šimtą metų, nustebtumėme, nes kai kurie valgiai šiandien jau nebegaminami: „Ar žinote, kas yra avižų šustinis? Rašytoja Bronė Buivydaitė yra aprašiusi tokį valgį iš savo vaikystės.“
G. Kadžytės teigimu, net toks simboliškas šventės patiekalas kaip kūčiukai per daugybę metų pasikeitė: „Dabar į kūčiukus dedama cukraus, medaus ir aguonų, o juk anksčiau jie buvo kepami tik iš miltų ir vandens.“.
„Linkiu, kad per šventes namuose viešėtų gyvenimo pilnatvė ir kiekviena šeima, giminė išpuoselėtų svarbiausius dalykus, nes prie visų madų juk niekada neprisitaikysi, o turėti savo gyvenimo sampratą yra labai didelė išmintis“, – kalbėjo etnologė G. Kadžytė.
