Trumpai viešėjęs Lietuvoje pastaraisias metais Londone gyvenantis vienas talentingiausių lietuvių tenorų Edgaras Montvidas, kaip sakoma, vienu šūviu nušovė du zuikius - su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atidarė Pažaislio festivalį ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengė rečitalį. Be to, atšventė ir savo 35-ąjį gimtadienį.
- Pamenu, kai prieš gerą dešimtmetį viename iš Vilniuje vykusių festivalių kažkas iš muzikos žinovų jus pavadino lietuviškuoju Enriku Karuzu. Pranašystės, atrodo, išsipildė. Įdomu, kiek jūsų sėkmingoje karjeroje yra įgimto talento, kiek mokytojo Virgilijaus Noreikos nuopelnų, kiek juodo darbo ir kiek paprasčiausios sėkmės, kuri paprastai lydi likimo išrinktuosius?
- Gana skeptiškai reaguoju į įvairius palyginimus. Niekada netapsiu nei antruoju Pavaročiu, nei juo labiau Karuzu ar dar kuo. Tokie balsai yra labai reta išimtis. Be to, balsas yra toks dalykas, kad antro tokio nėra. Taigi džiaugiuosi būdamas pirmasis ir vienintelis Edgaras Montvidas. (Šypsosi.) O sėkmingai karjerai reikalingas visas paketas: ir darbas, ir sėkmė, ir talentas, ir jautrumas bei didelė meilė savo darbui.
- Koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo romantiška kamerinė programa, palietusi jautriausias publikos stygas. Kaip rinkotės šią programą ir šiuos kompozitorius?
- Visuomet sakau, kad kamerinės muzikos koncertas - tarsi rentgenas atlikėjui. Čia jau pats esi režisierius ir atlikėjas, pats turi sukurti atmosferą, tarsi monospektaklį. Nebegali pasislėpti nė tarp dekoracijų ar kostiumų. Programą renkuosi širdimi, iš mėgstamų kompozitorių, dažnai tai būna prancūzų impresionistai. Daug duoda bendravimas su pianistu Simonu Leperiu, su kuriuo ir koncertavome Lietuvoje. Jis labai padėjo renkantis programą.
- Koncertą Vilniuje trukdė mobiliųjų telefonų skambučiai. Jeigu būtų koncertavęs koks nors žymus užsienietis, tikriausiai būtų nutraukęs koncertą, o jums kantrybės pakako. Ar neteko kur nors “nubausti" publiką?
- Na, aš taip pat sustabdžiau koncertą ir toliau jį pratęsiau iš salės išėjus nekultūringai klausytojai. Tikiuosi, incidentas inspiruos filharmonijos salėje įrengti mobiliųjų telefonų ryšio blokatorius, kurie jau sėkmingai palaiko tylą Vakarų šalių koncertų salėse.
- Kai išvykote tobulintis į Londono karališkąjį teatrą, tikėjotės, kad jus lydės sėkmė? Gal suveikė posakis, kad savame krašte pranašu nebūsi?
- Žinoma, tikėjausi, antraip ko ten važiuoti, bet svarbiausias mano tikslas buvo tobulėti. Išvažiuodamas iš Lietuvos buvau ką tik baigęs studijas, tad ir pranašu Lietuvoje man būtų buvę tapti per anksti. (Šypsosi.) Nors dėmesio nestokojau jau tada.
- Kokiose scenose jums teks dainuoti artimiausiu metu?
- Artimiausiu metu keletą mėnesių praleisiu “Aix en Provence" festivalyje.
- O koncertų kalendorius suplanuotas iki kada?
- Žinau, kad naują sezoną pradėsiu čia, Lietuvoje, po to vyksiu į Prancūziją, kitais metais numatyta keli pastatymai Amsterdamo operoje, o štai 2013 m. vėl dainuosiu Londono “Covent Gardene".
- Gal sulauksime jūsų kompaktinės plokštelės?
- Labai tikiuosi. Jau išėjo Amsterdamo operos DVD, kur dainuoju V.A.Mocarto “Pagrobime iš Seralio", pakeliui - Liono operos “Traviatos" DVD, taip pat išeis ir “Aix" festivalio DVD, kur dainuosiu Igorio Stravinskio “Lakštingaloje". Solinių plokštelių artimiausiuose planuose nėra.
- Ką manote apie muzikinę Lietuvos kultūrą? Ar ne per daug muzikų parengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nes yra tokių, kuriems tenka dalyvauti televizijos šou, kad prasimuštų į didžiąją sceną?
- Visose specialybėse vieniems sekasi daugiau, kitiems - mažiau. Natūrali atranka. Iš mano kurso mes taip pat dainuojantys esame tik keli.
- Jeigu jums pasiūlytų tapti kultūros ministru, gal grįžtumėte į Lietuvą?
- Tokio pasiūlymo tikrai nebus. (Kvatoja.)
- Dainuojate žymiausiose Europos, ir ne tik operos teatrų, scenose, gyvenate Londone, o dar turite ir savo rojaus kampelį Prancūzijos pietuose. Kur jūsų tikrieji namai?
- Kaune - pas mamą, Londone - neseniai įsigytame mano bute, Prancūzijoje - kalnų namelyje!
- Kokioje aplinkoje jaučiatės geriausiai? Ar yra mėgstamų daiktų, kuriuos pasiimate į kiekvieną išvyką?
- Tai priklauso nuo nuotaikos. Visada esu laukiamas Kaune, kur gyvena mano mama. O šiaip esu keliautojas. Savo lagaminą susipakuoju per 15 minučių. Niekada nepalieku savo nešiojamojo kompiuterio. Svarbiausi daiktai - pasas ir kredito kortelė. Visa kita galima nusipirkti. (Juokiasi.)
- Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?
- Labai pasiilgstu draugų, šeimos. Per tuos 10 metų tapau gana kosmopolitiškas, gyventi svetur man tapo paprasta. Kartais labai norisi pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Kita vertus, gana dažnai grįžtu į Lietuvą. Mano ryšys su Tėvyne labai stiprus. Žinau kas čia vyksta ne blogiau negu kitas tautietis. Kiekvieną rytą peržiūriu interneto puslapius iš Lietuvos.
- Jūsų biografija glaudžiai susijusi su Kaunu. Kokius sentimentus jaučiate šiam miestui?
- Nors gimiau mažame miestelyje Kybartuose, užaugau Kaune, tai mano gimtasis miestas. Čia rimtai pradėjau mokytis muzikos.
- Kas dar jus domina, be operos, kamerinio dainavimo? Juk esate, kaip ir mes visi, iš kūno ir kraujo.
- Paprasti gyvenimiški malonumai. Gerų draugų kompanija, kelionės ar tiesiog gera knyga. Moku džiaugtis paprastais dalykais.
- Koks žmogaus būdo bruožas jums atgrasus?
- Arogancija.
- Kas jus, kaip menininką ir žmogų, labiausiai žeidžia?
- Neteisybė ir kompetencijos stoka. Matau daug aplinkui žmonių, esančių ne savo rogėse, manau, tai daugelio problemų Lietuvoje priežastis.
- Ką manote apie meilę? Ar esate iš tų, kurie myli tik vieną kartą?
- Esu iš tų, kurie myli visą laiką!
- Ko jums linkėjo draugai ir artimieji per 35-ąjį gimtadienį?
- Švenčiau du kartus, Londone ir Kaune su draugais ir šeima. Ir visi man linkėjo laimės, ko geriau būtų galima palinkėti? O tas žodis apima labai daug. Laimė man, kai mieli žmonės aplink mane yra sveiki ir laimingi.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
