Dvigubą kūrybinio gyvenimo jubiliejų Lietuvos operos ir baleto pažibos – Virgilijus Noreika ir Loreta Bartusevičiūtė – paminėjo ambicingu dviejų dalių koncertu (10.27) nacionalinio operos ir baleto scenoje, kurioje ir prabėgo dauguma iš tų aštuoniasdešimties koncerto pavadinime įrašytų ir pagarbą keliančių metų.
Jubiliatų biografijas ir kūrybinius laimėjimus, sodriu balsu ir patetiška intonacija skaitomus aktorės Irenos Kriauzaitės, patvirtino patys menininkai – keturiolika dainų (neskaičiuojant bisų) padainavęs garsiausias šalies tenoras ir septynios choreografinės kompozicijos, pagerbiančios buvusį balerinos repertuarą, atskleidžiančios jos kaip pedagogės repetitorės darbą, o keturios iš jų – ir choreografinius sugebėjimus.
Būtent šios kompozicijos liudijo naują kūrybos erdvę – visi kiti vokaliniai bei choreografiniai epizodai vienomis ar kitomis progomis buvo girdėti ar matyti. Šventinį koncertą režisavo Vytenis Pauliukaitis, kuriam teko nelengva užduotis suderinti sceninius dainos ir šokio pavidalus. Kai kurie kompromisai ne visai pasiteisino – V. Noreikai akompanavęs Povilo Jaramino instrumentinis ansamblis, įkurdintas kairėje scenos pusėje, okupavo trečdalį scenos ir ne tik gerokai apkarpė šokio erdvę, bet virto ir svetimkūniu, neleidžiančiu iki galo suvokti choreografinių kompozicijų struktūros bei blaškančiu dėmesį kaip netinkamas scenografinis objektas. Galbūt buvo galima muzikus įkurdinti orkestro duobėje ir prireikus orkestrinę iškelti ar nuleisti? Dabar mikrofono nešiojimas bei pačių muzikų migracija kėlė nereikalingos sumaišties ir trukdė reikiamai suvokti meninius choreografinių kompozicijų signalus.
Koncerto dailininkė Renė Petrulienė sceną papuošė trimis vertikaliais plakatais, kuriuose sukomponuotos menininkų poros fotografijos, įamžinusios reikšmingus jų sceninės karjeros vaidmenis, ir kurie, laimei, choreografines scenas atliekant, buvo pakeliami viršun, vaizdinę nuotaiką kurti paliekant šviesų dailininko Levo Kleino išmonei. Visoms šokio scenoms buvo sukurta adekvati nuotaika, tačiau techninis šviesų valdymas galėjo būti geriau sustyguotas – prieš pirmąją šokio sceną girdėjosi sutrikusio techninio personalo balsai.
Pirmieji pasirodė baleto solistas Igoris Zaripovas ir baleto artistė Tamara Grimer, kurie šoko L. Bartusevičiūtės sukurtą „Largo“ pagal Saverio Mercadante muziką – klasikinės choreografijos leksika paremtą kompoziciją šokėjai įkūnijo muzikaliai, išryškindami efektingus šuolius, pozas, įdomias judesių kombinacijas. Kol kas retokai soliniuose amplua matoma T. Grimer pasižymi santūria jausmų plastika, tačiau jos šokis sklandus, su plačiais, aukštais žingsniais. I. Zaripovas pasirodė kaip techniškas šokėjas, skiriantis daug dėmesio atliekamų judesių įprasminimui.
Ilva Juodpusytė, pastaraisiais metais dažniau matoma atsakingesnėse klasikinių baletų partijose (Kitrės draugė „Don Kichote“, Sidabras „Miegančiojoje gražuolėje“), dalyvaujanti ir Jurijaus Smorigino „Vilniaus baleto“ spektakliuose, šoko L. Bartusevičiūtės „Ilgesį“, pastatytą pagal Pietro Mascagni muziką. Artistiška, išraiškingo veido ir plastiškų judesių šokėja atskleidė muzikinę epizodo nuotaiką, kiek egzaltuotą choreografinį sumanymą papildė jausmingais gestais ir žvilgsniais pro juodą plevenantį šydą.
Įdomus buvo šokio epizodas „Feniksas“, kurį šoko M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus auklėtinė Jekaterina Romankova (mokytoja Jolanta Vymerytė). Jaunoji šokėja atkreipė dėmesį sklandžiu, laisvu, efektingu šokiu, reikiamai įkūnijo išraiškingas rytietiškas pozas, kurias paryškino ir liepsnų spalvos apšvietimas.
L. Bartusevičiūtės choreografiniai bandymai pasirodė verti didesnių kūrybinių investicijų, dar kartą paskatino galvoti apie visiškai pamirštą profesionalių artistų baleto koncerto žanrą, kuriame galima susipažinti su nedidelės apimties choreografijos kūriniais – tai ir stimulas vystyti kūrybinius sugebėjimus choreografams, ir galimybė naujame amplua pasirodyti baleto šokėjams.
Antrąją koncerto dalį pradėjusi kompozicija „Pamoka“ atskleidė ne tik L. Bartusevičūtės šokio komponavimo principus, bet ir vis dar akivaizdžias artistines jos galias, kurioms prieš keletą metų teko pasitraukti dėl tinkamo repertuaro stygiaus. Juk reikiamą repertuarą sukūrus, šokėjo profesinis amžius gali būti gerokai pratęstas – pakanka prisiminti Majos Pliseckajos fenomeną ar neseniai aptiktą įrašą, kuriame Alicia Alonso poetišką „Pas de Songe“ iš baleto „La Peri“ šoka, būdama šešiasdešimt penkerių metų.
Kartu su Šiaulių vaikų šokių ansamblio „Želmenėliai“ jaunaisiais artistais (vadovė Aldona Masėnienė) L. Bartusevičiūtė sukūrė stilizuotą baleto klasės atmosferą – judesius prie lazdos sekė šuoliukai salės viduryje, šokiai poromis, sukiniai, kuriuos demonstravo ir pati jubiliatė. Jai visai pavyko suvaldyti keliasdešimt pagarbiu drovumu spinduliuojančių mažųjų šokėjų, kurių atskiros grupės tai išsirikiuodavo prie lazdų, tai sugužėdavo iš už užkulisių ar vėl išbėgdavo iš scenos. Sujaudino balerinos muzikalumas, sugebėjimas pasinerti į skambančią melodiją ir praplėsti jos prasmę daug pasakančiu rankos mostu ar žvilgsniu – tai savybės, kuriomis L. Bartusevičiūtė žavėjo savo kūrybinės biografijos apogėjuje.
„Pamokos“ choreografiniam sumanymui atsiskleisti taip pat trukdė šone stūksantys muzikos instrumentai – jie nuskurdino ir kitas choreografines kompozicijas, ypač – poetiškąjį romantiškojo baleto „Žizel“ Pas de deux – bene patį mėgstamiausių iš pačios L. Bartusevičiūtės repertuaro, kurį koncerte atliko Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas. Iš už būgnų ir kontrabosų pasirodžiusi M. Hamanaka-Žizel vėlė šoko vaiduokliškai ir jausmingai, o A. Paulauskas buvo priverstas stabdyti savo šuolių polėkį, todėl ne visos jo epizodų užbaigos pavyko vienodai gerai; melancholiškai žydras apšvietimas padėjo sukurti sentimentalią šio fragmento nuotaiką, tačiau išryškino prairusią princo liemenę, kurią be abejonės iki kito „Žizel“ spektaklio užteks laiko suadyti. Šokdamas savo variaciją, A. Paulauskas, skirtingai nei spektaklyje, nusprendė nedemonstruoti savo išsekimo sukniubdamas, tuo tarpu M. Hamanakai kažkodėl prireikė dviejų butaforinių lelijų, kurias Pas de deux pasibaigus teko išnešti šokėjams gyvas gėles įteikusiam teatro darbuotojui. Šiame epizode instrumentų siluetai gal ir galėjo atstoti spektaklio scenovaizdyje matomus antkapius, tačiau šalia jų rymantys muzikantai, kažin kodėl nusprendę pasilikti scenoje, atrodė gana dviprasmiškai, nekalbant jau apie būgnininką, kuris išėjo, o netrukus vėl pasirodė it kokia paklydusi Ilarijono vėlė.
M. Hamanaka ir A. Paulauskas šoko dar vieną epizodą – iš būsimo Jurijaus Smorigino spektaklio „Čio Čio“, kurį choreografas dedikavo buvusiai savo partnerei (Jurgai „Baltaragio malūne“) ir kai kurių kompozicijų įkvėpėjai (tarp jų – „Pieta“ pagal Gustavo Mahlerio muziką, vienaveiksmis baletas „Fedra“ pagal Alfredo Šnitkės muziką ir kiti). Berods jau trečią kartą atliekama kompozicija pagal Giacomo Puccini muziką buvo sušokta emocingai ir techniškai, versdama nekantriai laukti viso spektaklio premjeros.
Adagio iš „Gulbių ežero“ pašoko Olga Konošenko ir Nerijus Juška; O. Konošenko – viena artisčių, su kuria pradėjo dirbti L. Bartusevičiūtė, visų pirma parengusi ją Eglės vaidmeniui „Eglėje žalčių karalienėje“. Senokai neteko matyti O. Konošenko šokant Odetą, todėl buvo įdomu stebėti jos santūrų, mąslų šokį, kurio siluetų grožį padėjo atskleisti patikimas N. Juškos asistavimas.
Koncertą, kurį stebėjo sausakimša teatro salė, užbaigė elegantiški menininkų šeimos reveransai bei įspūdingos gėlių puokštės nuo Lietuvos prezidentų, ministro pirmininko, seimo pirmininko, Lietuvos kultūros ir Lietuvos žemės ūkio ministerijų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, taip pat gausių menininkų gerbėjų ovacijos.
