Vilniaus universiteto bibliotekos, skaičiuojančios 440-uosius metus, darbuotojos pasidalijo neseniai iš koto jas išvertusiu įvykiu: atvyksta toks pagyvenęs vyriškis, iš savo portfeliuko išsitraukia kažkokį daiktą ir jį išvynioja... Visi bibliotekininkai neteko žado – ogi ten inkunabulas guli... Pasirodo, norėdamas jį įvertinti, paslaptingas vyras traukiniu pervažiavo visą Lietuvą, o inkunabulą atsivežė rankinėje. Tiek apie jį žinių – daugiau taip ir nepasirodęs, jis dingo kaip į vandenį.
Seniausias Vilniaus universiteto bibliotekoje saugojamas spaudinys yra teologo Rabano Mauro veikalas „Opus de universo“, išspausdintas 1467 m. Strasbūre, praėjus dviem dešimtmečiams nuo spaudos atsiradimo.
Jis yra labai retai eksponuojamas. „Inkunabulai, pirmosios spausdintinės knygos iki 1500 m., yra didelė vertybė. Tokių Vilniaus universitete turime 315. Stengiamės kuo labiau saugoti savo vertybes, todėl kiekvieną dieną negalime išsitraukti Mažvydo „Katekizmo“ ar atsinešti inkunabulo. To paties objekto, atversto ties vienu puslapiu, nepatartina laikyti ilgai, nes tai gali pakenkti leidiniui ir šis sunkiai užsivers. Tai priklauso nuo jo įrišimo savybių. Su odos įrišimu viskas yra daug paprasčiau. Bet jeigu tai yra pergamentinis įrišimas, turime būti be galo atsargūs: kai atverstas pergamentas sudžiūva, jį sunkiai sudrėkinsime tiek, kad galėtume užversti knygą“, – subtilybes dėsto VU bibliotekos mokslo ir kultūros paveldo centro vedėja Nijolė Klingaitė-Dasevičienė.
Mažvydas? Išduoti į namus!
„Ta vertė yra be galo subjektyvus dalykas, – sako N. Klingaitė-Dasevičienė. – Tai, kas mums yra be galo vertinga, Europos mastu gali būti ne taip svarbu. Nesame nei mokslininkai, nei ekspertai, kurie nuspręstų, kokia yra vieno ar kito objekto vertė, bet, aišku, turime savo favoritus – objektus, kuriuos rodome kaip ypatingą vertybę. Tai tas pats Mažvydo „Katekizmas“, kuris Lietuvos kultūrai yra svarbiausias.“ Jo sugrąžinimo universiteto bibliotekai istorija unikali: jis, kaip pasakoja pašnekovė, atsitiktinai buvo aptiktas Odesos viešojoje bibliotekoje, ten buvo išduodamas skaityti į namus ir išmainytas į Lietuvos Statutą bei Ortelijaus atlasą. (Tiesa, prieš tai tuometis VU bibliotekos direktorius prof. Levas Vladimirovas vienos kolegės paprašė patikrinti šią informaciją. Ji Odesos Valstybinėje A. M. Gorkio vardo bibliotekos kartotekoje aptiko Mažvydo „Katekizmo“ įrašą, tik tuo metu jis buvo išduotas skaitytojui į namus.) Galiausiai 1957-ųjų sausį gerai išsilaikęs Mažvydo „Katekizmas“ pasiekė Lietuvą.
„Tiesą pasakius, Mažvydo „Katekizmas“ mums toks vertingas, kad jis yra tiesiog neįkainojamas, – sako VU bibliotekos gidė Odeta Pakalnienė. – Vaikų aš dažnai paklausiu: „Ar jūs norėtumėte savo knygų lentynoje turėti pirmąją lietuvišką knygą?“ Vaikai pirmiausia atsako teigiamai, tada pastebiu, kaip jų galvelėse pradeda suktis mąstymo sraigteliai. (Šypsosi.) Iš tikrųjų eiliniam žmogui jos nereikia, galima išsiversti su kopija. Bet valstybei turėti savo pirmąją knygą nacionaline kalba yra didelė vertybė. Tai mūsų kalba, mūsų raštas. Bet ar anglui ta knyga yra svarbi? Tai irgi priklauso nuo to, kas tu esi. Jeigu tu žmogus, nusimanantis apie vertybes, tai yra neįkainojama. Jeigu gyveni šia diena ir manai, kad galima apsieiti be savo šalies praeities ir kultūros, išvis tau tai nevertinga“.
Nuo giesmynų iki karališkų ženklų
O. Pakalnienė svarsto: dar neaišku, kas aukcione būtų vertingesnis – ar ši pirmoji lietuviška knyga, ar spalvingas, akį traukiantis senasis giesmynas. Pastarieji yra tokie išvaizdūs, kad kolekcininkai juos įrėmintus tiesiog kabina ant kambario sienų. Universiteto bibliotekoje seniausias giesmynas yra net XIV a. pab. „Ilgą laiką buvo manoma, kad šis giesmynas yra iš vėlyvesnio laikotarpio. Sklandė legenda, kad šį giesmių lapą savo rankose laikė pati karalaitė Jadvyga, tapusi karaliaus Jogailos žmona. Viena senuosius giesmynus tyrinėjanti mokslininkė nustatė, kad tai yra ankstesnio laikotarpio, tiksliau – XIV a. pab., dokumentas. Ir legenda virto tikru faktu: šį giesmyną popiežius padovanojo karališkųjų vestuvių proga. Karalienė Jadvyga, kuri daug dėmesio skyrė Lietuvai ir jos auklėjimui, šį giesmyną padovanojo Vilniaus arkikatedrai, iš ten jis galėjo patekti tiesiai į universiteto biblioteką“, – hipotezę pateikia O. Pakalnienė. O jeigu kalbėtume apie tokių giesmynų vertę, nenuginčysi: kiekvieno gražią istoriją turinčio dokumento kaina, savaime suprantama, visada kils.
„Jeigu tai yra nelabai žinomas XIV a. pab. giesmynas su gražia iliuminacija, gražiu įrėminimu, jis kainuotų nuo 50 iki 70 tūkst. svarų. Bet jeigu jo puošyba yra didesnė, o šalia prikabinta dar ir graži istorija, jo kaina gali būti gerokai aukštesnė. Tuo tarpu XV a. giesmynas kainuos jau šiek tiek mažiau, bet... kuris iš mūsų turės tų laisvų 30 tūkst. svarų“, – klausia O. Pakalnienė.
O jeigu dar paminėtume karališkuosius parašus, antspaudus, superekslibrisus (knygos ženklus), įrašus... „Karališkų ženklų daugiau atrastumėte ant knygų viršelių. Tai nėra įrašai. Tai gali būti užrašas, įspaustas odoje, herbas, specifinis vienos ar kitos šeimos heraldinis ženklas“, – paaiškina specialistės.
Pasak N. Klingaitės-Dasevičienės, universiteto rankraštyne būtų sunku atrasti kažką naujo, bet, prisiminus prieš kelerius metus įvykusį atvejį, kai, visų nuostabai, buvo atrastas nežinomas M. K. Čiurlionio kūrinys, dėl nieko negali būti tikras. –Yra nemažai atvejų, kai atrandame kelias surištas knygas. Kaip žinoma, knygos anksčiau buvo neįrišamos, žmogus pirkdavo išspausdintus lakštus, nešė juos pas knygrišį, šis tuos lakštus sukarpydavo, sudėdavo ir pagal pageidavimus įrišdavo. Tarkime, žmogus vienu metu nusiperka daug leidinių ir taupumo sumetimais kartu suriša penkis, aštuonis ar dešimt leidinių. Dažnai būna, kad iš saugyklos atsineši kokį leidinį ir pamatai, kad kartu su juo yra įrišti dar penki, kurie niekur neatsispindi ir gali būti be galo įdomūs. Taigi taip pat yra ir su tais inkunabulais, kurių kartkartėmis atsiranda. Jie būna įrišti su kitu leidiniu ir gali likti nepastebėti. Lygiai kaip Lenkijoje laikomas pirmosios lietuviškos knygos antrasis egzempliorius, surištas kartu su kitomis knygomis“, – aiškina specialistė. Visos šitos vertybės į universitetą pateko kaip dovanos ar paveldas, iš palikimų ar uždarytų vienuolynų, ir tik labai nedidelė dalis jų buvo įsigyta už universiteto lėšas.
Faktai
160 tūkst. – tiek Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklose sukaupta retų ir senų spaudinių.
1209 metų grafų de Šuazelių giminės dokumentas - tai pats seniausias universiteto bibliotekos saugykloje laikomas rankraštis. Šitas prancūzų aristokratų rankraštis, konkrečiai nesusijęs su Lietuva, sudomino vieną Amerikos lietuvį. Jis dokumentą nupirko ir padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai.
1409 – tiek yra bibliotekoje saugoma paleotipų, t.y. knygų, kurios išleistos nuo 1501 iki 1551 m. Dar yra daugiau nei 40 naujų, neseniai atrastų, identifikuotų paleotipų.
14 – tiek Žygimantui Augustui priklausiusių knygų saugo universitetas.
