Dėmesingai laikantis tradicijų, dabar krikščionio namuose turėtų degti trečia Advento vainiko žvakė. Bet ne vienuose namuose jau kadaise žybsi kalėdinės eglutės lemputės, groja „džinglbelsai“, o ką jau kalbėti apie parduotuves ir įstaigas, kuriose dar gruodžio pradžioje buvo gėda nepapuošti aplinkos. Vis dėlto tradicijas puoselėjantis žmogus gali kiek nustebti: o juk kadaise eglę puošdavo Kūčių dieną...
Eglė – viešnia
Lietuviškų tradicijų žinovė etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad Kalėdų eglės puošimo tradicija į Lietuvą per Mažąją Lietuvą atėjo XIX a. pabaigoje. Pirmiausia ši tradicija pasiekė dvarų, ir tik po Antrojo pasaulinio karo - kaimo, šeimų gyvenimą, rašo „Respublika“.
„Kaime Kūčių dieną vaikai su tėveliu važiuodavo į miškelį išsirinkti eglutės. Buvo mokoma rinktis neegoistiškai: ne gražiausią ir tvirčiausią eglę. Sakydavo - rinktis tą, kurią kitos eglutės praaugusios labai skriaudžia, tad bent namuose ji turės džiaugsmo pabūti papuošta“, - aiškino etnologė.
Eglės rinktis žmonės dažniausiai eidavo Kūčių dieną, kad sėdant prie Kūčių stalo ji jau būtų papuošta. „Kalėdų eglutę pagal tradiciją dar labai gražiai vadindavo Kalėdų viešnia. Ji ateidavo kaip tik su žmonėmis švęsti švenčių“, - apie Kalėdų eglės simboliką kalbėjo G. Kadžytė.
Į dabartinę madą anksti šventiškai dabinti Kalėdų viešnią etnologė žvelgia atlaidžiai, tačiau norintiems puoselėti tradicijas pataria pažvelgti į kitas savo buities detales: „Negali peikti žmonių noro papuošti savo buitį. Bet tai nėra mechaninis tokio ženklo kaip eglutė papuošimas. Jei eglutė stovi namuose, kurie dar nesutvarkyti, neišvalyti, neparuošti Kalėdų šventei, tai yra nesusipratimas. Viešnia ateidavo tik, kai namų erdvė jau būdavo paruošta“, - sakė specialistė.
Blogai, jei eglutė tampa tokia pat dekoracijos priemone, kaip papuošta taburetė ar daili pagalvėlė. „Tuomet tai yra daiktas, kuris nebeveikia kaip ženklas, išėjęs iš savo laiko, savo prasmės nebeturi, - pridūrė G. Kadžytė. - Juk nebūtinai, jei parduotuvėje yra strutienos, ją turėčiau mėgti ir vartoti. Eglė, tas visžalis medelis, tai Kalėdų viešnia, atnešanti į namus palaimos, harmonijos. Be to, ji labai gerai veikdavo nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Juk per dvi savaites gyvas medelis nubyrėdavo“.
Eglė – viltis
„Tikėjimas nesvarsto Kalėdų eglės papuošimo prieš Kūčias nuodėmingumo ir nenuodėmingumo“, - pabrėžė kunigas Ričardas Doveika. Jis, kaip ir etnologė, aiškino, kad kalėdinė eglutė gali stovėti namuose dar prieš Kūčias, jei ji netampa tiesiog gražiu daiktu.
„Senesniais laikais Advento laikotarpis buvo nuoširdžiai išgyvenamas ir šeima savo dvasiniame kelyje per šį laikotarpį eidavo Kūčių vakarienės link. To adventinio laukimo atomazga buvo Kūčių diena. Per ją buvo puošiama eglutė, kiekvienas šeimos narys turėjo atlikti tam tikrus darbus. Visi švarūs ir išore, ir vidumi prie Kūčių stalo sėsdavo. O kalėdinės eglutės puošimas - svarbiausia vaikų užduotis. Tai žavu ir gražu, bet nieko bendra neturi su tikėjimo tiesomis“, - šypsojosi kunigas, pats iki šiol eglutę puošiantis Kūčių dieną.
Pasak jo, net ir Vatikane jau žaižaruoja Kalėdų eglė. „Eglutė – tai vilties simbolis. Advento laikotarpiu išgyvename savo pasiruošimą Kalėdų nakčiai ir jei į šį vilties medį žiūrime, tai jis gali gražiai pasitarnauti. Bet jei tai daroma vien dėl vartotojiško mąstymo, tai ir Kūčių vakarienė gali nublankti prieš viską. Sakrališkiausia metų vakarienė taps vartotojiška, pigiai tradicijomis pakaišyta, be skonio, jei rūpinsimės, kas padėta ant stalo, o ne kas prie stalo sėdi ir ką pamato žmonės žvelgdami vienas į kitą, - kalbėjo kunigas. - Taip ir eglė. Vienam joje reikia vilties, gyvybės medį matyti, kitam – tik blizgučius. Liūdnas to žmogaus supratimas. Tad viskas priklauso nuo požiūrio - sveikam žmogui viskas sveika“.
Komentaras
Eglė – šventė
Gintaras Chomentauskas
Žmogaus studijų centro prezidentas, psichologijos mokslų daktaras
Kuo ilgiau tęsiasi šventinis šurmulys, tuo daugiau žmonės bendrauja su savo kaimynais, artimaisiais, giminaičiais, galvoja apie juos ir tai puiku. Lietuvoje apstu žmonių susiskaldymo, užsidarymo, nepatiklumo, pykčio. Taigi, maži ir dideli džiaugsmai, dėmesys vienas kitam mums yra tikras vaistas.
Jeigu prekybininkai surenka daugiau pinigų, jiems, aišku, geriau, negu tiems kurie išleidžia. Kita vertus, juk pinigai leidžiami su tikslu padaryti malonumą kitiems žmonėms. Ar yra žmonių, kurie per šventes išleidžia daugiau, nei gali sau leisti? Taip, bet labai abejoju, ar kas nors dėl per didelio išlaidumo švenčių metu vėliau mirė badu.
Nepervertinčiau Kalėdų šventinio laikotarpio ir religijos ryšio. Po Nepriklausomybės atkūrimo visi mielai deklaravo savo ryšį su Bažnyčia ir jos tradicijomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad gilių Kalėdų šventimo ir jos sakralinio įprasminimo tradicijų ne visa mūsų karta turėjo.
Juk ne taip seniai, iki 1990-ųjų, Kalėdos buvo švenčiamos ne visuose namuose. Visų švęsti Naujieji metai. Neturime net visiems žinomų Kalėdinių dainelių. Jeigu anglakalbėse šalyse Kalėdų dainelės skamba visur, tai paprašius lietuviškai paniūniuoti lietuvišką Kalėdų dainelę, vargu, ar kiekvienas galėtų. Gyvename ne tradicijų laužymo, bet jų formavimosi laikotarpiu. Kurkime šią puikią metų šventę taip, kad ji vienytų, teiktų džiaugsmą ir viltį. Man atrodo, tai - svarbiausia.
Nuomonės
Apie Advento vainiką
„Turime įsileisti vertybes, kurios mus praturtina, ir pakankamai kritiškai žvelgti į tuos dalykus, kurie nuskurdina“, - apie naujų tradicijų atėjimą sakė kunigas Ričardas Doveika. Jis ir Gražina Kadžytė priminė Lietuvoje dar nelabai paplitusią Advento vainiko tradiciją.
Pasak G. Kadžytės, advento vainikas į Lietuvą atkeliavo XX a. trečiame dešimtmetyje. Dažniausia apie jį buvo rašoma kaip apie Mažosios Lietuvos paveldą. Tačiau Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę 1990 m. etnografai priminė visuomenei šią tradiciją. Į lietuvių namus Advento vainikas dažniausiai keliavo per mokyklas.
„Ir dabar dar ne visuose namuose Advento vainikai yra, bet tai gražus dalykas ir kai kurie tuo mielai pasinaudoja“, - pridūrė G.Kadžytė.
Kunigas R. Doveika įsitikinęs, kad Advento vainikas yra viena iš tų tradicijų, kuriomis derėtų sekti:
„Advento vainikas graži tradicija, kurią išgyvena daugelis krikščioniškų šalių. Advento laikotarpiu kiekvieni namai galėtų būti papuošti Advento vainiku su keturiomis žvakėmis, kad mes kiekvieną Advento sekmadienį uždegtume naują žvakę, perskaitytume Švento Rašto ištrauką, kartu su šeima melstumėmės užsidegę tą žvakelę. Manau, kad save gerbiančioje krikščioniškoje šeimoje Advento kelias yra su vainiku, ir uždegamomis keturiomis žvakėmis, kuris pavirsta pačia gražiausia sakraline apeiga. Advento vainikas yra susitelkimo ir dėmesio į žmogaus širdį ir vidinį pasaulį simbolis. Žvakių šviesa visada mums yra Kristaus buvimas namuose“.
Zita Voitiulevičiūtė
