2003 m. išleista knyga „Pirminiai dokumentai, Rytų ir centrinės Europos meno rašytiniai šaltiniai nuo 6-ojo dešimtmečio“ („Primary Documents, A Sourcebook for Easten and Central European Art Since the 50s“) buvo rengiama kelis metus.
Sumanymo autorė – Laura Hoptman, tuomet buvusi Modernaus meno muziejaus Niujorke (MoMA) kuratore. Antologijos tikslas – supažindinti anglakalbę auditoriją su pirminiais tekstais iš Rytų Europos.
Daug atsiliepimų apie knygą sulaukta ne tik iš Vakarų šalių, kurioms ir buvo adresuotas leidinys, bet ir iš pačios Rytų Europos. Dabar šis regionas yra stabilus ir saugus, šalys yra įstojusios į NATO ir Europos Sąjungą. Tačiau jis tikrai nėra visapusiškai ištyrinėtas. 10-ame dešimtmetyje Rytų Europos meną neretai nagrinėjo Vakarų institucijos. Ateityje tai turėtų atlikti ir pačios Rytų Europos struktūros.
2003 m. kovo 11 d. knygą išleidusiame Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMA) vyko diskusija apie „Pirminius dokumentus“, pavadinta „Meno Rytai: pokyčiai Rytų Europoje”. Simpoziume buvo nagrinėti istoriniai, politiniai ir meniniai regiono kontekstai. Diskusijoms buvo iškelti keli bendri klausimai: Ar Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo egzistavo šiuolaikinio vizualaus diskurso kanonas? Jei taip, kas jį parašė? Kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi kultūriniai šalių identitetai? Kaip tai atsispindėjo šiuolaikiniame mene? Kokie šiuolaikinio meno suvokimo skirtumai įvairiuose Rytų Europos kraštuose? Ar skiriasi meno padėtis anksčiau ir dabar, kaip pasikeitė menininkų kūrybos sąlygos? Ar pasikeitė bendradarbiavimas tarp įvairių Rytų Europos šalių?
Diskusijoje, kurią moderavo Laura Hoptman ir Tomas Pospiszylas, dalyvavo knygos tekstų autoriai Borisas Groysas, Bojana Pejic, Slavojus Žižekas ir Katrzyna Kozyra.
Rytų Europos kultūros tematikai skirtą publikacijų ciklą tęsiame Boriso Groyso pasisakymu diskusijoje.
Borisas Groysas: “Užmaršties bendrininkavimas”
Borisas Groysas yra filosofijos, meno istorijos ir medijų teorijos profesorius Hochschule für Gestaltung, Karlsrujėje.
Kiekvienas, panorėjęs pakalbėti apie šiuolaikinį Rytų Europos meną, neišvengs nuolatinio klausimo: ar šis menas turi savo išskirtinį charakterį? Ir jei taip, kas būtent sudaro jo ypatumą? Ar šiuolaikinis Rytų Europos menas skiriasi nuo vakarietiško ir kuo? Kas rusiška yra rusų mene? Kas yra Rytų europietiška Rytų Europos mene?
Norėčiau pradėti nuo to, kad aš tikiu, kad galima kalbėti apie specifinę Rytų Europos meno prigimtį jau vien todėl, kad šis menas sukurtas Rytų Europoje. Ir nors šis teiginys atrodo tautologinis, jis iš tikrųjų toks nėra. Šiuolaikinis menas dažniausiai yra kontekstualus. Praėjo laikai, kai galėjome identifikuoti ir aiškiai išskirti nacionalines mokyklas ar tarptautinius judėjimus pagal tiksliai apibrėžtus ir iškart atpažįstamus formalius bruožus. Šiandien menininkai iš viso pasaulio pasitelkia tas pačias formas ir menines priemones, naudodami jas skirtinguose kultūriniuose ir politiniuose kontekstuose. Todėl mūsų žinios apie tą kontekstą yra nesvetimos patiems kūriniams.
Menininkas kurdamas darbus nuo pat pradžių turi omenyje vietą, kurią jo kūrinys užima tame kultūriniame kontekste. Taigi, šiuolaikiniai meno kūriniai ne tik kalba patys už save, būdami autonomiški tradicine modernistine prasme, bet ir yra ženklai, simptomai, informacijos šaltiniai, nurodantys specifines sąlygas, vyraujančias toje rutulio vietoje, iš kur tie darbai kilę.
Tas pats yra būdinga ir Vakarų menui. Jei pasaulis taip nesidomėtų, kas vyksta Niujorke ar Los Andžele ir jei šiuolaikinis Amerikos menas nebūtų informacijos apie dabartinę Amerikos visuomenės būklę šaltinis, šis menas netektų daug patrauklumo.
Ir Rytų Europos menas yra ir turi būti suvokiamas kaip Rytų europietiškas, patinka tai Rytų Europos menininkams ar nepatinka, o daugumai tai nepatinka. Tačiau tai nieko nekeičia. Į juos žiūrima kaip į jų visuomenės dalis, kaip į informacijos apie jų visuomenes šaltinius bendrąja prasme. Taigi, Rytų Europos menas yra toks menas, kuris yra pajungtas išoriniam požiūrio taškui.
Būdamas pajungtas šiam išoriniam vertinimui, šis menas tampa Rytų europietiškas, gali informuoti apie tai, kas yra Rytų Europa, kas yra Rusija, kas yra Čekijos respublika. Todėl mes negalime to ignoruoti. Bet nepaisant to, kaip mes priimame šią kontekstualią kultūrinę meno pusę, ji ypač stipriai veikia šių laikų tarptautinį meno suvokimą, kaip jį bevadinsime - postmoderniu ar “po modernizmo”.
Dabartiniu metu šiuos kultūrinius skirtumus ir kultūrines tapatybes reflektuoja kultūros studijos. Kultūros studijų kalba yra itin įtakinga šiuolaikiniame meno pasaulyje ir šiuolaikinėje meno kritikoje. Tačiau panašu, kad dabar funkcionuojančios kultūros studijos nelabai tinka charakterizuoti Rytų Europos meną. Tik geriau sakysiu postkomunistiniam menui, nes dabar mes kalbame apie Rytų Europą ir Rusiją. Mes iš tikrųjų kalbame apie postkomunistinę kultūrinę sferą. Kultūros studijoms sunku charakterizuoti, nupasakoti, formuluoti tuos kultūrinius skirtumus. Kodėl? Todėl, kad komunistinė ideologija, pats komunizmas buvo universalistinis projektas. Jis drastiškai ištrynė kultūrinius skirtumus, kurie egzistavo iki komunizmo. Arba komunizmas teroru paėmė valdžią atskirose šalyse. Komunizmas yra toks universalus futuristinis projektas, kuris arba eliminuodavo tuos skirtumus, arba pajungdavo individualius kultūrinius požiūrius ir tapatybes bendrai šio universalistinio projekto logikai.
Kultūrinės studijos atsirado kaip reakcija būtent į šį modernistinį universalistinį projektą kaip kultūrinį požiūrį, siekiant jam priešintis. Taigi, kultūros studijos ėmė telkti mūsų dėmesį į kultūrinius skirtumus, kurie atsirado iki-modernioje visuomenėje. Į tai, kaip jie gali būti atpažinti ar palikti pėdsakus modernizacijos procese.
Taigi, kultūros studijos pažadina kultūrinius skirtumus, kurie yra mūsų palikimas, perimtas iš mūsų praeities ir perkeltas į dabartį. Šiuolaikinė, moderni patirtis yra suvokiama kaip komunikacinė, atvira, globalizuota ir paveldėjusi kultūrinius skirtumus.
Komunistinis projektas, kaip minėjau, buvo labai radikalus utopinis universalistinis projektas. Ir komunistinių tautų, šalių, komunistinio pasaulio saviizoliacija niekuo nesisiejo su iki-moderniu uždaros, tradicinės visuomenės buvimu. Todėl mes negalime paaiškinti, kas vyksta Rytų Europoje ir Rusijoje dabar, naudodami aiškinamąjį modelį, skirtą tradicinėms visuomenėms, kurios keičiasi integruodamosi į šiuolaikinį globalizuotą pasaulį. Nes pati modernioji era skatina ne tik atvirumą, komunikaciją, globalizaciją, demokratizaciją. Modernizacija skatina ir uždaras visuomenes: uždarus avangardinius judėjimus, uždaras radikalias partijas, kurios užsidaro ne saugodamos praeities pėdsakus, bet reprezentuodamos ateitį dabartyje. Todėl iš tikrųjų radikalioji modernybė yra uždarumas, tačiau ne uždarumas vardan praeities, o uždarumas vardan ateities. Komunizmas buvo toks uždarumas vardan ateities, ne praeities.
Ką mes dabar patiriame iš žiniasklaidos ir dominuojančio kultūrinio diskurso? Panaikinimo panaikinimą, kai ištrinamas tarpinis komunistinis laikotarpis tarp nacionalinių Rytų Europos tapatybių, tautų, šalių XIX amžiaus ir tų labai tradicinių kultūrinių dabarties tapatybių.
Galbūt Amerikoje - ne, tačiau Vokietijoje, kur aš gyvenu, kas antrą dieną matau rusų babuškas, verkšnojančias naujai atidarytose cerkvėse: “o, tai amžina Rusija”. Tai amžinoji Rusija ir amžinos babuškos. Dabar tos babuškos žiūri ir televiziją, Rusijos televiziją, štai kaip atrodo dabartinė rusų babuška. Kaip ji elgiasi naujai atidarytoje cerkvėje? Kaip ji simbolizuoja krikščioniško palikimo atgimimą?
Todėl dabartiniu metu Rusijoje, Rytų Europoje, netgi Vakaruose mes patiriame užmaršties bendrininkavimą, ištrynimą, panaikinimo panaikinimą, kuris atskleidžia kažką paslėpta, bet iš tikrųjų neša į užmarštį kažką kita.
Ir tuomet aš klausiu savęs, kaip įmanoma to išvengti? Kaip Rytų Europos menas bando atsitolinti nuo ištrynimo, nuo komunistinės praeities užmaršties? Jaučiu, kad beveik kiekvienoje Rytų Europos šalyje ir ypač Rusijoje postkomunistinis menas naudoja ironiją, norėdamas atsitolinti nuo bet kokio konkretumo, nuo bet kokios kultūrinės tapatybės, kuriai kiti siekia priskirti šį meną.
Ši ironija yra taip pat universalistinė; ironija yra universalistinis požiūris. Tai ne romantinė ironija, kuri akcentuoja individo subjektyvumą. Ne, tai yra visiškai kita ironijos rūšis. Tai kolektyvistinė ironija arba universalistinė ironija, apie kokią galbūt pasakojo vėlyvasis Kierkegaard’as. Ji primena mums apie galimybę paveldėti universalistinį projektą, kuris dabar jau blėsta ir yra daugmaž pasmerktas užmarščiai.
Todėl ironija čia yra savirealizacijos kontekstas. Ironijos būdu Rytų Europos menas nori išvengti prisirišimo prie kultūrinės tapatybės. Ir prisipažinsiu, kad man labai patinka toks požiūris. Netgi jei jis kartais atrodo ciniškas, netgi reliatyvistinis, tačiau jis toks nėra.
Jis demonstruoja tam tikrą ištikimybę, norą prisiminti tą panaikinimą, kurį, manau, turime turėti omenyje, troškimą prisiminti tą universalistinę praeitį, futuristinę praeitį.
