Praėjusią savaitę iš Niujorko į gimtinę grįžęs pianistas Edvinas Minkštimas trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gros tokius kūrinius, kuriuos atliekant, anot jo, bus kur "pasitaškyti".
Kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu 29 metų pianistas atliks dviejų žymių kompozitorių itin retai grojamus, o Lietuvoje gal ir niekada neskambėjusius, kūrinius: Camille'io Saint-Saenso Fortepijoninį kvintetą a-moll, op. 14 ir Edwardo Elgaro Fortepijoninį kvintetą a-moll, op. 84. Tai bus priešpaskutinis Vilniaus kvarteto ilgiau kaip metus rengtos programos "Kvartetas ir fortepijonas" koncertas. Rengdamasis pasirodymui E.Minkštimas atsakė į LŽ klausimus.
- Kodėl pasirinkta tokia programa?
- Vilniaus kvartetas stengiasi groti Lietuvoje rečiau girdimus kūrinius. Kvinteto gaidas, išspausdintas dar 1921 metais, atradau Niujorko Juilliardo menų mokyklos bibliotekoje. Norėjau pasiklausyti ir įrašo, susipažinti, tačiau išsiaiškinau, kad niekas šio kūrinio nėra įgarsinęs. Tai mane suintrigavo. Susisiekiau su kvarteto muzikantais. Jie taip pat nieko nebuvo girdėję apie šį kvintetą. Tada iš Prancūzijos gavau gaidas. Šis opusas mums ypač patinka, jį smagu groti. Ir man yra kur "pasitaškyti". Jis toks koncertiškas! Kompozitorius rašė kvintetą dar būdamas jaunas, ir tas jaunatviškumas, entuziazmas itin gerai juntamas.
Vilniaus kvartetas pasiūlė atlikti dar ir E.Elgarą. Jo fortepijoninis kvintetas taip pat retai skamba Lietuvoje.
- Niujorke subūrei trio "Avenue 9". Ar jau apsisprendei ilgesniam laikui ten apsistoti?
- Apie ateitį nedrįstu kalbėti. Klausimas dėl perspektyvos buvo kilęs ir Lietuvoje po studijų, ir Paryžiuje, kuriame mokiausi. Dabar esu Niujorke. Bent jau šiuo metu norisi gyventi ir dirbti dideliame centre, megapolyje. Niujorko kultūrinė panorama itin plati ir aktyvi. Jaunam menininkui svarbu ne tik galimybė susipažinti su kitais kūrėjais, bet ir išvysti čia koncertuojančias pasaulio garsenybes.
Dėl trio pavadinimo ilgai sukome galvas. Jis turi atskleisti muzikantų kartą, repertuarą, įvaizdį. Norėjome tokio pavadinimo, kuris tiktų atlikėjams, grojantiems įvairiausią muziką - nuo Johanneso Brahmso iki Astoro Piazzollos. Taip pat nevengiantiems eksperimentuoti, koncertuoti netradicinėse erdvėse ir siekiantiems jaunimo dėmesio. Pavadinimas turi ir paprastesnę prasmę - Juilliardo menų mokykla įsikūrusi Brodvėjaus ir Devintosios aveniu sankryžoje.
- Tavo koncertinė veikla išties įspūdinga. Turbūt neapsieini be gero vadybininko?
- Amerikoje tarp jaunų muzikantų vis dar gajus mitas, kad kas nors ims ir nuties tau karjeros kelią. Iš tiesų privalai pats labai to norėti, apgalvotai elgtis - turi būti sau vadybininkas. Kaip pradėti karjerą, kaip organizuoti dienotvarkę? Lietuvoje niekas nemoko atlikėjų muzikos verslo pradmenų. Kita vertus, net ir turėdamas patį geriausią vadybininką privalai žinoti, kas esi pats, kur tavo stipriosios vietos. Ir vadybininkas turi tai žinoti. Iki šiol dar nesu supratęs, kuri mano repertuaro dalis stipriausia, kas yra "Edvino muzika". Net ir klasikinė muzika negrojama vienodai. Jei gerai atlieki vokiečių kompozitorių kūrinius, tai dar ne įrodymas, kad tokios pat kokybės pasieksi grodamas prancūzų muziką. Turi siekti tinkamos specializacijos. Žinoma, žvaigždė gali ir orą scenoje pagadinti - visiems bus linksma, bet ja per naktį netampama. Grodamas nors ir dešimt valandų per parą įžymybe nevirsi. Rūsyje gali muzikuoti genialiai, bet niekas apie tave nesužinos. Svarbiausia - pasiekti asmeninės interpretacijos aukštumą. Tačiau iki jos turi daug ir su didelio spektro muzikantais groti.
- Vis dėlto pusiausvyra tarp muzikinių treniruočių ir laiko, skiriamo vadybai, turi būti?
- Be abejo. Todėl ir dirbu po šešiolika valandų. Rašau disertaciją, repetuoju, koncertuoju ir užsiimu vadyba.
- Kur šiuo metu gyveni?
- Nuomojuosi butą. Repetuoti einu į Juilliardą. Turiu draugų, gyvenančių dideliuose namuose, kuriuose yra koncertiniai fortepijonai. Jie man suteikia galimybę skambinti nuo ryto iki vakaro, nes patys nėra profesionalūs muzikantai. Mano kaimynams patinka tai, ką groju, tačiau daug mažiau, jei tai darau per dienas (juokiasi).
Niujorke tvyro įtampa. Ji atsiranda suvokiant, kad esi milžiniškų galimybių mieste ir turi žūtbūt jomis pasinaudoti, viską pamatyti, visur spėti. Todėl imi skubėti: daryti savo darbus, aplankyti renginius, koncertuojančius draugus ir įžymybių pasirodymus. Lietuvoje pažįstami mano, kad man ne visi namie - taip greitai vaikštau. Tačiau Niujorke vaikštau dar greičiau. Jei šiame mieste išgyvensi, prasimuši, tada nemažai pasieksi bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.
Mindaugas KLUSAS
