2009 m. spalio 22 d., ketvirtadienį, 16 val., Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyks Šalkauskių šeimos atminimo vakaras, skirtas žymaus visuomenės veikėjo, Šiaulių miesto burmistro, gydytojo Julijono Šalkauskio 160-osioms gimimo metinėms.
Atminimo vakaro partneriai – Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija.
Šalkauskių šeimai skirtame renginyje „Aušros“ muziejus pristatys iliustruotą medžiagą apie Julijono Šalkauskio ir jo šeimos narių – filosofijos profesoriaus Stasio Šalkauskio bei teisės profesoriaus Kazio Šalkauskio – gyvenimą ir veiklą. Vakare prisiminimais dalinsis S. Šalkauskio sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis, kalbės vienas S. Šalkauskio premijos laureatų – profesorius Vytenis Rimkus.
J. Šalkauskis gimė 1849 spalio 11 d. Joniškyje. Augo gausioje aštuonių vaikų šeimoje, mokėsi Šiaulių bei Mintaujos (dabar Jelgavos) gimnazijose, vienintelis iš šeimos įgijo aukštąjį išsilavinimą – studijavo Petrogrado (dabar Sankt Peterburgas) medicinos akademijoje. Baigęs mokslus, grįžo į Lietuvą ir dirbo gydytoju Lietuvos miesteliuose – Ariogaloje, Gruzdžiuose, Žagarėje. Gydytojo darbas tokiose vietovėse laikytas pasiaukojimu arba, kaip rašė J. Šalkauskio amžininkas gydytojas Domas Jasaitis, prilyginamas apaštalavimui.
1891 m. J. Šalkauskis su šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Čia jis netrukus pradėjo ir visuomenininko, politiko veiklą. Keletą metų J. Šalkauskis dirbo burmistro padėjėju, 1905 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto burmistru. Vadovauti Šiauliams J. Šalkauskis pradėjo sudėtingu laikotarpiu – miestas, kaip ir visa to meto Lietuva, carinės valdžios buvo griežtai kontroliuojamas, vykdoma rusifikacinė politika. Reaguojant į 1905 m. „Kruvinojo sekmadienio“ įvykius Peterburge, 1905–1907 m. mieste vyko darbininkų streikai, demonstracijos, susirėmimai su policija.
Kita vertus, J. Šalkauskio vadovavimo laikotarpis – tai Šiaulių ekonominio, kultūrinio augimo metas – augo gyventojų skaičius, daugėjo pramonės įmonių, daug dėmesio buvo skiriama miesto tvarkymui, gatvių apšvietimui. Miestui J. Šalkauskis skolino ir asmenines lėšas. Amžininkai J. Šalkauskį, ėjusį garbingas miesto vadovo pareigas, prisiminė kaip žmogų, išsaugojusį kuklumą, nemėgusį „triukšmingo išviršumo“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Šalkauskis su šeima pasitraukė į Rusiją, o į Šiaulius sugrįžo 1918 m. Jis dalyvavo organizuojant pirmuosius savivaldybės tarybos rinkimus, pradėjo dirbti savivaldybės sanitarijos gydytoju. Po karo ypač svarbu buvo palaikyti mieste švarą, išvengti epidemijų.
1925–1930 m. J. Šalkauskis dirbo miesto savivaldybės gydytoju. Kolegų buvo vertinamas kaip humaniškas, atsakingas, didelę patirtį turintis gydytojas. Už ilgametį darbą sveikatos apsaugos ir sanitarijos srityse J. Šalkauskiui savivaldybė paskyrė 300 litų mėnesinę pensiją iki gyvos galvos.
J. Šalkauskio laidotuvėse 1933 m. dalyvavo daugybė jam dėkingų žmonių. Jis palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse. Greta – jo sūnaus Stasio, dukters Felicijos, žmonos Barboros amžinojo poilsio vietos.
Dar dirbdamas Ariogaloje, J. Šalkauskis susipažino su Barbora Gostautaite ir 1882 m. su ja susituokė. Lietuvai ši šeima davė daug: užaugino 9 vaikus, kurie tapo žinomais visuomenės, mokslo, kultūros veikėjais.
Šalkauskių šeimos namas stovėjo buvusio kino teatro „Palydovas“ vietoje (dabar čia įsikūrusi Jehovos liudytojų bendrija). Greta namą pasistatė ir sūnus Kazys. Šis pastatas išliko. Dabar jame įsikūrę miesto savivaldybės globos namai. Šalkauskių namuose kambarius nuomojosi daug Šiaulių gimnazistų. Tarp jų – ir būsimieji profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Ilgus metus šie namai buvo lietuviškosios kultūros židiniu. 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, per Šiaulių bombardavimus į namą pataikė bomba ir jį sudegino.
