Kol „Warner“ užtaiso savo ginklus, šaudančius Hariais Poteriais, naujais šoviniais, „New Line Cinema“ į dienos šviesą ištraukė savo patranką ir iššovė. Studija driokstelėjo britų rašytojo Philipo Pullmano fantasy trilogijos „Tamsiosios jėgos“ pirmojo tomo „Šiaurės pašvaistė“ ekranizacija.
Amerikietiškame leidime (ir lietuviškame taip pat) knyga buvo pervadinta, tad filmas gavo pavadinimą „Auksinis kompasas“.
Nuo tada, kai Joannos Rowling ciklas tapo žinomu, bet koks fantasy stiliaus kūrinys apie vaikus, koreguojančius pasaulio likimą, vadinamas „Hario Poterio“ klonu. Bet P. Pullmanas knygą parašė pats – „Šiaurės pašvaistė“ atsirado 1995, o „Haris Poteris ir filosofinis akmuo“ – 1997 metais.
Oksforde P. Pullmanas studijavo anglų literatūrą, bet mokslininko karjerai padaryti neužteko kantrybės ir sugebėjimų. P. Pullmanas tapo mokytoju ir pradėjo rašyti pjeses vaikiškiems spektakliams. 1972 jis parašė mistinį romaną „Užburta audra“ ir gavo už jį premiją. Po to parašė romaną vaikams „Grafas Karlšteinas“ ir ciklą paaugliams apie seklės mergaitės Sally Lokhardt nuotykius.
Greitai P. Pullmanas suprato du dalykus – atėjo laikas mesti mokytojavimą ir parašyti rimtą kūrinį, kuriame atsiskleistų jo antireliginiai įsitikinimai. Rašytojas ypač troško parašyti knygą, kuri nuviliotų vaikus nuo jo nemėgstamo Clive Lewiso „Narnijos kronikų“. P. Pullmanas teigė, kad „Narnijos kronikos“ yra religinė propaganda, persmelkta neapykanta moterims ir laisvei. Su kai kuriais teiginiais galima ginčytis, bet pats C. Lewisas niekada neslėpė, kad „Kronikos“ yra Biblijos perpasakojimas tai kartai, kuriai Šventasis raštas atrodo nuobodus ir pasenęs.
Rašydamas „Šiaurės pašvaistę“ P. Pullmanas sulaužė ir kitus kanonus – jo fantazijose nėra karalių bei drakonų, o pagrindiniais herojais tapo mokslininkai ir nuotykių ieškotojai, o pagrindine veikėja padarė 12-metę mergaitę Lyra Belacqua, gyvenančią kartu su tėvais Oksfordo Jordano koledže.
Lyros Oksfordas nėra visiškai tas pats britų mėgiamas Oksfordas. Mergaitė gyvena paraleliniame pasaulyje, kuris panašus į Žemę, bet su kita istorija ir geografija. Lyros pasaulyje kiekvienas žmogus turi demoną – amžiną palydovą kalbančio gyvūno kailyje. Vaikų deimonai dažnai keičia pavidalą, o jiems suaugus, deimonai virsta tuo gyvūnu, kuris tiksliausiai atspindi šeimininko charakterį.
Šiame pasaulyje yra ir daugiau keistenybių – šimtamečių raganų, protingų baltųjų lokių, kurie kariauja apsisaugoję plieniniais šarvais, todėl vadinami pancerbjornais. Žmonės neišrado lėktuvų ir skraido aerostatais, bet visi gerai išmano fiziką. Lyros pasaulyje kai kurie prietaisai turi maginių galių. Tarkim, į mergaitės rankas pakliuvęs aletiometras (teisybės matuoklis) leidžia viską sužinoti apie praeitį ir ateitį. Beje, prietaiso panašumas į kompasą ir leido JAV leidėjams pervadinti „Šiaurės pašvaistę“ į „Auksinį kompasą“.
Kai tik romanas pateko į „Scholastic“ leidyklą, buvo nuspręsta jį ekranizuoti. Tiesa, tuo metu niekas nenorėjo duoti šimtus milijonų dolerių rizikingam projektui. Ledus pralaužė sėkmingi „Žiedų valdovai“ ir pirmasis „Haris Poteris“. Studijos suprato, kad ekranizuoti populiarias vaikiškas knygas ne tik brangu ir sudėtinga, bet ir naudinga ir įdomu.Todėl 2002 metais „New Line Cinema“, ką tik baigusi „Žiedo broliją“, nupirko teises į „Auksinį kompasą“. Paversti knygą scenarijumi pakvietė britų dramaturgą Tomą Stoppardą. Bet 2004 metais į projektą įsijungęs Chrisas Weitzas („Amerikietiško pyrago režisierius) nusprendė, kad jis parašys geresnį scenarijų ir T. Stoppardą išmetė. Arogancija režisieriui nepadėjo – kai C. Weitzas sudalyvavo „Žiedų valdovo“ filmavime, jis suprato, kiek jėgų reikalauja tokio dydžio projektai ir dalyvauti „Kompase“ atsisakė. C. Weitzą pakeitė tailandietis Anandas Tuckeris. Jis nusprendė, kad filmas turi būti kamerinis, dėmesį fokusuojant į herojų santykius. Studijai, kuriai reikėjo milžiniško šou, toks požiūris netiko, ir A. Tuckeris buvo atleistas, o į jo vietą, sukaupęs drąsą ir jėgas, grįžo C. Weitzas.
Ir pradėjo rinkti aktorius. Jei dėl suaugusių vaidmenų viskas buvo aišku anksčiau – vaidinti Lyros tėvus sutiko Nicole Kidman ir Danielis Craigas, tinkamos mergaitės teko paieškoti. Atrankoje dalyvavo 10 000 kandidatų, bet galiausiai vaidmenį gavo niekada kine nevaidinusi Dakota Blue Richards. Šiaurės raganą Serafiną Pekkalą (šį vardą P. Pullmanas rado vartydamas Helsinkio telefonų abonentų knygą) vaidina Eva Green, D. Craigo partnerė filme apie Džeimsą Bondą „Kazino Royale“.
Filme beveik nebeliko pulmaniško antiklerikališkumo. Knygą, nepaisant ateistų ir gerbėjų protestų, reikėjo cenzūruoti dėl N. Kidman, kuri nesutiko filmuotis kūrinyje, nukreiptame prieš katalikybę. Scenarijaus pakeitimams rašytojas nesipriešino, sutikdamas, kad liktų tik organizacijos „Magisterium“ pavadinimas, bet JAV Katalikų lyga „Auksinį kompasą“ vis tiek boikotuoja.
Pirmoje trilogijos dalyje Lyra išvyksta vaduoti savo draugo iš žiaurios organizacijos „Aukojimo taryba“ nelaisvės. Ar bus tęsiniai – neaišku. Studija teigia, kad viskas priklausys nuo rezultatų, bet jau dabar žinoma, jog paruošiamieji darbai kitų dviejų knygų – „Stebuklingo peilio“ ir „Gintarinio teleskopo“ ekranizacijoms jau vyksta.
Linksmas, išsamus ir turiningas naujos kartos žurnalas apie kiną „DVD gidas“ - jau prekybos centruose ir kioskuose. Kiekvieno „DVD Gido“ skaitytojo žurnale laukia dovana – intriguojantis DVD filmas. Koks, sužinosite atsivertę pirmąjį numerį.
