Britpopo era nesibaigė kartu su trečiuoju „Oasis“ albumu „Be Here Now“, kaip dažnai teigiama. „Gibson.com“ tvirtina, kad šio žanro muzika per pastarąjį dešimtmetį tapo tik dar įdomesnė, ir pateikia aštuonis albumus, kurie muzikinę Didžiosios Britanijos sceną padarė gyvesnę ir novatoriškesnę.
Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not (Domino, 2006)
Debiutinis „Arctic Monkeys“ albumas buvo įrašinėjamas, kai šis ketvertas iš Šefildo dar buvo paaugliai, todėl nenuostabu, kad jame gausu šiurkščių rifų, jaunatviškos energijos. Tačiau grupės lyderio Alexo Turnerio dainų tekstai stebina savo įžvalga. Klausydami tokių dainų kaip „A Certain Romance“ ir „Fake Tales of San Francisco“, galite pažvelgti į Anglijos priemiesčių gyvenimą – ir tai yra taip romantiška ir liūdna, kaip jūs ir įsivaizduojate.
„Fake Tales of San Francisco”
Urban Hymns (Virgin, 1997)
Albume „The Verve“ lyderis Richardas Ashcroftas svarsto rimtas temas ir mąsto apie mirtį. Jo dažnai neteisingai suprantama daina „The Drugs Don‘t Work“ yra parašyta apie jo mirusį tėvą, o bene didžiausias jų hitas „Bitersweet Symphony“ – apie dvasinius ieškojimus. Kerintis, psichodelinis ir nuostabus albumas.
„The Drugs Don’t Work”
The Kooks
Inside In/Inside Out (Astralwerks, 2006)
Kas gali būti geriau už grupę entuziastingų rokenrolo atstovų su ryškiu britišku akcentu, kurie pavadinimui pasirinko vieną iš geriausių Davido Bowie dainų? Šis Braitono grupės debiutinis albumas yra greitas ir atpalaiduojantis, pagardintas keletu akustinių hitų – „Ooh La“, „Naïve,” „She Moves In Her Own Way“.
„Ooh La”
Parachutes (Capitol, 2000)
Sekant tokių grupių kaip „The Verve“ ir „Travis“ pavyzdžiu, debiutinis „Coldplay“ albumas yra jausmingas – visiška priešprieša brolių Gallagherių dideliems ego. „Aš niekada nenorėjau tau pridaryti problemų, Aš niekada nenorėjau tau pakenkti“, - dainuoja Chrisas Martinas. Neįmanoma ignoruoti šio subtilių, širdį veriančių, nuoširdžių dainų rinkinio.
„Trouble”
Up The Bracket (Rough Trade, 2003)
Prieš Pete‘ui Doherty tampant bulvarinių laikraščių žvaigžde, jis sugebėjo sukurti bent vieną pavyzdingą albumą su savo kūrybiniu partneriu ir visiška priešingybe Carlu Baratu. „The Libertines“ albume jaučiama grupių „The Strokes“ ir „The Clash“ įtaka, gergždžiančios gitaros, netvarkingas vokalas ir dainos, kurios šlovina hedonizmą kaip tik gali.
„Time For Heroes”
Radiohead
OK Computer (Capitol, 1997)
Albumas, pakeitęs taisykles. Albumas, varantis iš proto sudėtingomis dainų struktūromis, veržliais intarpais ir nesuvokiamai slegiančiais dainų tekstais. Albumas su geriausiomis grupės dainomis – „Karma Police, Paranoid Android“ ir „No Surprises“ – tomis, kurios iki šiol verčia mus virpėti.
„No Surprises”
Franz Ferdinand (Domino, 2004)
Škotų kvarteto debiutinis albumas laimėjo „Mercury“ prizą 2004 metais. Kaipgi galėjo būti kitaip? Drąsus, pretenzingas ir šelmiškas albumas meta iššūkį „Oasis“ karaliavimo britpope principams. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl jis mums patinka – nes dainos yra tikrai geros.
„Michael”
Lost Souls (Astralwerks, 2000)
„Doves“ debiutavo panašiu metu, kaip ir „Coldplay“ – tai jiems tikrai nepadėjo. Tačiau Mančesterio grupės niūri, ritminga muzika yra lygiai tokia pat patraukli, ypač šiame jų pirmajame albume. Energingi rimtai puikiai dera su liūdnais, tačiau kartu ir maloniais lyderio Jimio Goodwino apmąstymais.
„Catch The Sun”
