Į spaudos konferenciją patekau netyčia. Berlinalės spaudos konferencijos vyksta „Hyatt“ viešbučio antrojo aukšto konferencijų salėje, šalia festivalio spaudos centro. Prieš išeidama iš spaudos centro pamaniau užmesti akį už tų juodų durų, už kurių, rodės, nieko nevyko.
Į salę įėjau drąsiai, tarsi turinti teisę ten būti. Pavėlavęs prie manęs pribėgo raudonu uniformos švarku vilkintis jaunuolis – jis prie durų turėjo tikrinti įeinančiųjų akreditacijas. Bet, matyt, vykstančios konferencijos dalyviai jam buvo kur kas įdomesni. O kaip tik mane jam ir reikėjo tikrinti. Akreditacija? Gal tiks žurnalisto pažymėjimas? Žinojau, kad netiks, bet vis tiek išsijuosusi rausiausi savo krepšiuose. Termosas, pietų dėžutė, nešiojamas kompiuteris, popieriai, popieriai, šalikas, pirštinės... Vaikinas mandagiai pasiūlė nueiti ir užsiregistruoti spaudos centre. Ech, galvoju, tiek to. Labai man reikia tos spaudos konferencijos. Bet raudono švarko „karininkas“ už mane nusprendžia, kad pasilikti salėje man būtina. O akreditaciją, pataria, pasiimti galėsiu paskui.
Jo poelgis nustebino. Nebūdinga vokiečiams. Čia viskas turi vykti pagal taisykles. Net Berlyne, kur žmonės nemoka tvarkingai vaikščioti minioje, kur pardavėja nesiskubina aptarnauti net pirkėjams jos laukiant, kur metro pakeleiviai spokso tiesiai tau į akis. Kol šįvakar kartu važiavęs pažįstamas iš Australijos, jau daug metų gyvenantis Berlyne, neatkreipė mano dėmesio, maniau, jog jie tik į mane taip spokso. Pasirodo – ne. Tačiau per tuos kelis čia praleistus mėnesius išmokau „spoksoti atgal“. Taip pat įžūliai, taip pat tiesmukai. Mintyse rėkdama: „Ko tu iš manęs nori?“ Draugas australas, tik atlaikęs vieno pakeleivių žvilgsnį pasakojo – praėjusią vasarą jis vos nesusimušė su vienu tokiu metro spoksotoju. Ir tikino – Niujorko metro taip į ką nors spoksantis žmogus jau būtų ligoninėje – sumuštas arba nudurtas.
Nežinau, kodėl taisyklės siutina. Žinoma, jei salė perpildyta, ant laiptų neleis stovėti, juk užtversi išėjimą gaisro atveju. Vis dėlto pykau, kai vos nenuplaukė mano interviu su režisieriumi, tik dėl to, kad eidama į sutartą vietą neturėjau lankytojo leidimo. Ir nepadėjo net pasitikti atėję atstovai spaudai. Kol iš kažkur jie pagaliau gavo geltoną kortelę – leidimą. Iš pusvalandžio, skirto interviu, buvo likę 20 minučių.
Ir štai stovėjau konferencijų salėje, ir priešais mačiau sėdint Holivudo aktorių. Benas Stilleris, matytas keliose komedijose. Salė pati atrodė kaip vienos tokių komedijų filmavimo aikštelė. Ir aktoriai, ir žurnalistai apšviesti prožektoriais. Specialiai tam skirtoje pakyloje tarp kamerų miško susigrūdę operatoriai.
Niekada neabejojau tokių žvaigždžių arba tiksliau jų įvaizdžio dirbtinumu – žurnaluose, televizijoje, filmuose. Tačiau nemaniau kad matant gyvą žmogų jis atrodys ne ką mažiau netikras. Netikėjau savo akimis – žiūrėjau į jį kalbantį, kalbantį „čia ir dabar”. Ir žvilgčiojau į jį „gyvai“ transliuojantį ekraną. Nejutau nei mažiausio skirtumo. Ir tie klausimai – vis tie patys, ir vis apie nieką. Apie tai, kaip jis perskaitė scenarijų ir tiesiog susitapatino su vaidmeniu. Ir, žinoma, apie tai, kad gyvenime jis visai ne komikas, ne aktorius, o tiesiog žmogus. Pamaniau – suaugę gi, o žaidžia tokius beprasmius žaidimus...
Išėjusi iš viešbučio nejučia pasukau link to „stebuklingo“ raudono kilimo. Dieną jis atrodė tuščias, purvinas, šlapias nuo tirpstančio sniego. Už kelių valandų čia virs veiksmas – damos nepaisydamos šalčio nusimes kailinius, kad pasipuikuotų prašmatniomis vakarinėmis suknelėmis, apnuoginančiomis pečius. Tikriausiai fotografų blykstės šildo, nors lauke ir vos aukščiau nulio.
Berlinalės senbuviai pasakojo – festivalį kadaise beveik tyčia nukėlė į žiemą, tarsi norėdami nuvyti jį vien tik nuo raudono kilimo ir grąžinti į kino teatrų sales. Gal tai – tik iš lūpų į lūpas perduodamas mitas. Tačiau ir dabar daugelis kalba – festivalio direktorius puikus viešųjų ryšių specialistas, sumaniai naudojantis žvaigždes, kad pritrauktų dosnius rėmėjus. O konkursinė programa kasmet vis prastėja. Bet, ką padarysi – užtai atvažiuoja Leonardo di Caprio, Pierce'as Brosnanas, Penelope Cruz...
Miesto žvaigždžių isterija neužpuolė. Berlynas per didelis, kad jame visame būtų jaučiamas festivalio šurmulys. Miesto centre, metro stotyse, autobusų stotelėse kabėjo Berlinalės plakatai, tačiau miestiečių rutina nesikeitė. Tiesa, artėjant prie festivalio centro – Potsdamo aikštės – ženklų apie festivalį daugėjo. Ryškiausi jų – festivalio krepšiai. Violetinės, žalsvos ir baltos spalvų deriniai. Žurnalistai, kritikai, kiti profesionalai juos gauna kartu su akreditacijomis. Taigi, atrodo, keli tūkstančiai asmenų jais nešini laksto po aikštę, po miestą. Sunku nepastebėti. Kadaise maniau, kad ir pati norėčiau turėti Berlinalės krepšį. Tol, kol neišvydau jais nešinų minių. Kadaise naiviai maniau, kad rašyti apie filmus, apie meną, apie kultūrą – tai unikali patirtis. Kol neišvydau festivalio spaudos centro patalpos žurnalistams. Eilės stalų, nukrautų kompiuteriais ir prie jų palinkusiais, pečiais susiglaudusiais rašytojais. Kaip kokio fabriko ceche. Net prakaito tvaikas panašus. Prisėdusi prie vieno stalo kampo išsitraukiau savo kompiuterį ir pasitikrinau el. paštą. O dabar džiaugiuosi šį tekstą rašydama viena. Ne ceche, o savo lovoje.
Žinoma, tie žurnalistai niekaip negali peržiūrėti visų filmų. Ir kam to reikia? Juk vis tiek paskambins kolegai, kuris patars – tam argentiniečių filmui tikrai nešvaistyk laiko, jis beviltiškas. Per žurnalistams skirtas peržiūras tokių pokalbių apstu.
Praėjusį šeštadienį Berlynalės lokiai buvo išdalinti, o sekmadienį festivalis baigėsi. Jis baigėsi pavasariu. Kai pirmą festivalio vakarą ėjau žiūrėti Šarūno Barto „Eurazijos aborigeno“, lauke snigo. Kai paskutinę festivalio dieną bėgau imti interviu iš vienos mažų autorinių filmų platintojos – švietė saulė ir kvepėjo pavasariu. Sniegą išplovė vandens upeliai. Per savaitę vieną metų laiką pakeitė kitas. Australas pažįstamas iš metro per tą savaitę pamatė 63 festivalio filmus. Spėju, kad jam ta savaitė tapo atskiru metų laiku.
