- Pirmieji du mūsų pašnekovai, paklausti apie Sambūrio idėją, pirštu dūrė į jus: viską užvirė Karčiauskas.
- Negaliu tos garbės prisiimti vienas. Kartą apie tokio visuomeninio judėjimo būtinybę esame įsikalbėję su Vaidu Jauniškiu. Abu sutarėme, kad reikia kažką daryti. Veiksmingu katalizatoriumi, paskatinusiu žengti konkretų žingsnį, buvo Algirdo Paleckio pareiškimas dėl profesionalaus ir liaudies meno. Profesionalai turi patys užsidirbti, remti reikią tik saviveiklą. Tą pačią savaitę Registrų centre įregistravau Nacionalinį kultūros frontą. Po mėnesio Paleckis pranešė apie savo „Fronto“ įkūrimą. Mums teko keisti pavadinimą - atsirado Sambūris.
- Kaip vertinate dabartinę paminklosaugos situaciją?
- Kai man užduoda šį klausimą, jau treji metai atsakau: pažvelkit į Sapiegų rūmus Antakalnyje. Apleisti, yrantys, užželiantys krūmais ir dilgėlėmis - jie yra iškalbingiausias mūsų paminklosaugos simbolis. Labiau sunykę nepriklausomybės laikais nei sovietmečiu. Manau, būtent ten, autentiškose sienose, turėjo būti reprezentaciniai valstybės rūmai. Juolab kad išlikęs ir autentiškas parkas, kurio negadina net caro laikais statyti vienaaukščiai ligoninės pastatai. Viską sutvarkę šiandien turėtume ne prasčiau už Varšuvos Lazienkas...
- Nejau jie nebuvo net patekę į paminklosaugininkų akiratį?
- Buvo. Bet sprendžiant jų likimą lėmė kiti motyvai - didžiulės lėšos skirtos Sporto rūmams išsaugoti. Nesakau, kad jie nereikalingi, bet įrašyti juos į kultūros vertybių registrą, nepaisant akivaizdžių prioritetų...
- Kodėl taip atsitinka?
- Nes trūksta atsakomybės už savo atliekamą darbą. Demokratija paminklosaugoje virsta anarchija. Teisės aktai arba taikomi formaliai, arba apeinami, suradus mažiausią plyšį. Populiariausias paminklosaugos veiksmas - draudimas.
- Kodėl?
Nes tai pati patogiausia pozicija, leidžianti imituoti veiklą ir išsaugoti kėdę.
- Ne visada viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Kaip galėjo UNESCO saugomame senamiestyje atsirasti "Constructus" duobė, į kurią vienas namas įgarmėjo, o kiti ėmė eižėti?
- Nes senamiesčio apsaugos akte neparašyta, kad ten negali būti požeminių garažų.
- Kur buvo paminklosaugininkai profesionalai?
- To paties klausiu ir aš. Kodėl paminklosaugos, architektūros ir konstrukcijų problemas sprendžia istorikai? Pasižiūrėkite į valstybinių paminklosaugos institucijų etatų sąrašą - vieni istorikai! O paskui stebimės, kad senamiestis farširuojamas požeminiais garažais, kad atsiranda novoteliai...
- Kalbama, kad Ina Marčiulionytė dėl to „Novotelio" grasino teismu...
- Pats tą girdėjau, dalyvavau tame pasitarime Kultūros ministerijoje. Grasinta kreiptis į teismą, stabdyti statybas. Kodėl to nepadarė? Neišlaikė garsiai duoto pažado? Sutrukdė naujos pareigos prie UNESCO?..
- Skandalas. Bet nebuvo jokio šurmulio - viskas susigėrė lyg į smėlį.
- Mane tai ir gąsdina. Ta viešumo stoka, tas vangumas. Prieš keturis mėnesius spaudoje virte virė paminklosaugos aistros - Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. Šiandien - štilis. Tik gražūs rašinėliai apie Dubingių kasinėjimus. Atrodo taip, tarsi tuos procesus kažkas valdytų, stabdytų.
- Kas?
- Politikai. Dar 1992-aisiais per Europos paminklosaugininkų forumą Vilniuje vienas prancūzas įspėjo: jūsų paveldosaugos sistema bus stipri, jei pavyks išvengti vieno dalyko - paveldosaugos sistemos politizavimo. Neišvengėme. Paminklosaugai skiriami pinigai priklauso nuo politinės valios. Keičiasi valdžia - keičiasi prioritetai. Valdovų rūmai taip pat atspindi tam tikros grupuotės mentalitetą. O tai nėra net paminklosaugos objektas, nes paminklosauga nežino tokio reiškinio, kaip „atkūrimas", „atstatymas". Mūsų rūpesčių ir tyrinėjimo objektu galėtų būti tik požeminė Valdovų rūmų dalis.
- Daug vilčių dedate į Sambūrį?
- Laikas parodys, kuo jis taps. Dabar, artėjant rinkimams, nėra prasmės per daug šurmuliuoti, skelbtis - paskęsime rinkimų šurmuly. Po rinkimų suaktyvinsime veiklą, telksime jėgas. Labai tikimės pačių žmonių iniciatyvos - kaip kad buvo Sąjūdžio laikais.
