Valstybinio Vilniaus mažojo teatro sausio mėnesio „skanėstas“ – Rimo Tumino režisuota komedija „Žuvėdra“ (pagal Antoną Čechovą). Iriną Nikolajevną Arkadiną ir jos sūnų Konstantiną Gavrilovičių Treplevą įkūniję jaunieji aktoriai Agnė Šataitė ir Martynas Nedzinskas galimybę būti scenoje laiko didele dovana.
Nebyli motinos meilė
- Ar jau susigulėjo A. Čechovo personažai jūsų mintyse? Kokius juos matote, klausia „Respublika“?
Agnė Šataitė: Su šiais vaidmenimis draugaujame gana ilgą laiko tarpą. „Žuvėdrą“ dalimis ėmėme repetuoti dar trečio kurso pradžioje, tačiau tik dabar tuos žmones pradedame pažinti iš tikrųjų. Labai daug dalykų suvokiu ne teoriškai, o jausmiškai, todėl nenoriu apie savo personažą tuščiažodžiauti.
Kategoriškai galiu pasakyti, kad Arkadina yra labai nelaiminga moteris.
Ji atvažiuoja į kaimą, čia pamato jaunutę mergaitę, kuri veržiasi į sceną ir bus priimta, o jos žvaigždė jau gęsta. Teatro primadona visokiais būdais bando kabintis į gyvenimą, gelbėti save.
Ji neprižiūri sūnaus, jai skaudu dėl to, bet kitaip ji negali, nemoka. Ji įžeidė sūnų, aprėkė jį, pasakė, kad negali visa širdimi jo mylėti, nes yra egoistė, gal per daug myli save, bet išvažiuodama iš kaimo ir palikdama jį ji tikriausiai verkė kruvinomis ašaromis, nors niekam to ir neparodo. Gal tik Borisas Aleksejevičius Trigorinas tai mato.
Martynas Nedzinskas: Arkadinos sūnus eksperimentuojantis dramaturgas Treplevas - žmogus, norintis daug padaryti.
Tačiau kad įgyvendintum jaunatviškas idėjas, troškimą užvaldyti visą pasaulį, reikia žmonių palaikymo iš šalies. Treplevas to neturi. Buvo mama, kuri nelabai juo rūpinosi, buvo pirma meilė, kuri jį metė ir išėjo paskui genijų. Liko vienintelis dėdė, kuris galų gale pradėjo sirgti ir jau ties mirties slenksčiu keliavo. Taip jau susiklosto aplinkybės, kad Treplevas yra gana vienišas. Tačiau jis stiprus, išsilavinęs. Ir negalėčiau kategoriškai sakyti, kad nelaimingas.
To laikotarpio Rusijoje vyravo natūralistinis teatras. Treplevas pradėjo naują epochą - simbolistinių pjesių. Tuo metu prasidėjo ir M. Maeterlincko pjesės. Jei Treplevas būtų nenusižudęs, gal būtų pasiekęs daugiau, prasimušęs į platesnį pasaulį...
Sėkmę neša darbas
- Anot Treplevo, „rašyti pjeses ir vaidinti scenoje gali tiktai nedaugelis išrinktųjų“. Sutinkate?
A.Š.: Didelė laimė ir didelė dovana, kad mes galime būti scenoje. Daugelis žmonių dirba nemėgstamus darbus, o mes gyvename tuo, mes dėl to esame laimingi. Tad tam tikra prasme esame išrinktieji. Tačiau nepuoselėjant savo talento žmogų greitai gali ištikti mirtis.
M.N.: Yra sakoma - 80 proc. darbo ir 20 proc. talento. Manau, kad genijumi gimsta tik vienas iš penkių milijonų. Sėkmę lemia daug daug daug darbo.
- „Dėl tokios laimės, kaip būti rašytoja arba aktore, aš ištverčiau artimųjų nemeilę, skurdą, nusivylimą, tenkinčiausi stogu virš galvos ir valgyčiau tiktai ruginę duoną...“ - sako jaunutė aktorė Nina Michailovna Zarečnaja „Žuvėdroje“. Ar tikrai aktorystei reikia tokios aukos?
A.Š.: Sutinku su šiais žodžiais. Daug ko galima atsisakyti norint pasiekti savo tikslų, norint išminti taką sau.
O jei turi kokią nors mintį, tai gali kartais ir... be balso būti. Per pirmuosius „Žuvėdros“ spektaklius beveik praradau balsą. Juokiausi koridoriuje: „Šiandien vaidinsiu „dižuruojančią“ šypseną“. Pradėjau kalbėti tik antrame veiksme, kai ant stygų užliejo stiprių vaistų.
M.N.: Agnės balsas buvo neegzistuojantis. „Dižurinė“ šypsena, bet baimė akyse: ar pavyks ištarti nors vieną žodį. Mes stovėjome kulisuose ir, kai išgirdome pirmą Agnės frazę, supratome, kad šiandien reikės vaidinti ekstremaliai. Bet tai visus suvienijo. Buvome kaip ant adatų. Netikėtumai scenoje priverčia reaguoti, gauni kaip kulką per veidą, pradedi veikti labai tiksliai.
Kartą režisierius Raimundas Banionis rengė atranką. Jis paklausė mūsų: „Kodėl pasirinkote šią profesiją? Kodėl tapote aktoriais? Taigi nieko nėra čia. Mažai pinigų“. Vienas kurso draugas atrėžė: „Iš idėjos“.
A.Š.: Norėtųsi, kad mes ir liktume tais idėjiniais žmonėmis. Tačiau svarbu, kad tokiais žmonėmis pasirūpintų valstybė, suteikdama aktoriams geresnes sąlygas ir dirbti, ir repetuoti. Svarbu, kad neatsitiktų taip, jog aktorius tam, kad išgyventų, eitų per prievartą vesti televizijos laidų, nepuoselėtų savo profesijos.
Apie Hamletą nesvajoja
- Kaip išsivalyti pradedant ruoštis naujam vaidmeniui?
M.N.: Būna, kai susigyveni su tuo žmogumi, pamilsti jį ir negali išeiti iš jo. Tai ir įdomu aktorinėje profesijoje, kad visą laiką gali pradėti iš naujo. O kaip išsivalyti, recepto nėra. Reikia turėti meistriškumo patirties.
Sunkiausia, kai tą patį mėnesį repetuoji kelis spektaklius. Praeitais metais prieš „Tylos!“ festivalį vieną mėnesį kasdien repetavau keturiems premjeriniams spektakliams. Nuo ryto iki vakaro. Tada labai sunku persiorientuoti. Ryte repetuoji viena, po pietų - kita, vakare - trečia.
- O naktį ką sapnuoji?
M.N.: Naktį nesapnuoji, nes guli atmerktomis akimis ir žiūri į lubas. Staigiai pašoki, imi savo bloknotą ir pradedi rašyti. Paskui užverti ir stengiesi užmigti.
- Ar turite „svajonių“ vaidmenis?
A.Š.: Turiu, bet nesakysiu. (Šypsosi.)
M.N.: Visi sako, kad nori suvaidinti „Hamletą“. Aš manau, kad kiekviename personaže gali atrasti Hamleto, gali susilipdyti Hamletą. Ašneturiu svajonių vaidmens. Stengiuosi, kad kiekvienas naujas vaidmuo taptų svajonių, į jį įsigilinti, jį pamėgti. Gavus naują vaidmenį pagrindinis tikslas tampa viską ištrinti ir kaip vaikui visu smalsumu į tai nerti.
- Ar šiandien egzistuoja čechoviška meilė?
A.Š.: Čechovas yra nesenstanti dramaturgija, kalbanti apie amžinus dalykus.
M.N.: Meilė visą laiką egzistavo. Juk ji nesikeičia?
- Materialėja.
M.N.: Materialėja žmonės, ne meilė...
- O jūs nebijote išpuikti?
M.N.: Gera girdėti gerus vertinimus ir tie žodžiai neleidžia užmigti ant laurų.
A.Š.: Kaip tik priverčia dar daugiau dirbti.
Gintarė Šatkauskaitė
