Aktoriai guodžiasi gauną nepalyginamai mažesnius atlyginimus nei Seimo nariai. Todėl tam, kad išgyventų, neretai yra priversti ieškotis papildomo darbo.
Atlygis - žiūrovai
Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė pernykštį pavasarį viešai prisipažino, kad jos atlyginimas į rankas - vos tūkstantis litų. Kiek su tokia pinigų suma įmanoma pragyventi?
„Ką jūs, - šyptelėjo aktorė. - Kokia buvo alga, tokia ir liko. Dvylika metų dirbu teatre, o gaunu apie 1100 litų į rankas. Ir tai ne visada. Tai ne tokia alga, iš kurios pragyventum. Todėl tiek aš, tiek mano kolegos priversti ieškotis papildomos veiklos. Visa laimė, kad Pilies teatre turiu monospektaklį „Aš laukiu tavęs, mielasis“ - su juo važinėju po Lietuvą ir taip prisiduriu prie vargano atlygio. Kartais pakviečia vesti renginių. Kiti teatro aktoriai, girdėjau, Kalėdų Seneliais „dirba“. Ar mokytojauja. Pažadų, kad uždirbsime daugiau, sočiai esame prisiklausę, tačiau jau nelabai jais tikime“.
Aktorė tik smagiai nusikvatojo, kai „Vakaro žinios“ sugretino artistų ir Seimo narių atlyginimus.
„Žinot, ką pasakysiu - geriau net negalvoti apie tai, - surimtėjusi pareiškė. - Tada mažiau širdį maudžia“.
Vairuotojai, reikalaudami didesnių atlyginimų, esą gali užblokuoti kelius, mokytojai - atsisakyti vesti pamokas, o ką, girdi, padarys aktoriai? Pradėsi streikuoti - žiūrovus prarasi, ir tiek.
Tačiau Jolanta Puodėnaitė nelinkusi į pesimizmą.
„Džiaugsmas ir malonumas, sulaukus šilto žiūrovų įvertinimo, viską atperka, - šyptelėjo ji. - Lietuvoje aktorius dirba tikrai ne dėl pinigų“.
„Tokia duona“
Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas sutiko, kad Lietuvoje aktoriai, jeigu vertintume atlygį už jų darbą, yra skriaudžiami. Tačiau kaip esą algas pakelsi, jeigu pinigų nėra.
„Mūsų teatre aktoriui vidutiniškai mokama 14 koeficientų dydžio alga (1 koeficientas - 115 litų - red. past.) popieriuje, - informavo jis. - Taigi išeina kiek daugiau nei tūkstantis litų į rankas. Tačiau dar yra priedai. Jų dydis priklauso nuo to, ar aktorius vaidina pagrindinį vaidmenį, ar epizodinį, kaip dažnai vaidina ir panašiai. Sutinku, kad aktoriai turėtų gauti kur kas daugiau. Kol to nėra, jie užsiima papildoma kūrybine veikla. Aišku, tas nėra gerai. Reikėtų dirbti tik tai, kas priklauso. Bet... tokia jau aktoriaus duona“.
Pastarąjį kartą atlyginimai aktoriams buvo pakelti pavasarį.
Ne pašalpų reikia
Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis paneigė kolegų tvirtinimus, neva „nacionalinio“ artistams geriau, nes jiems nustatyti daug didesni koeficientai.
„Nieko panašaus - mūsų aktoriai tikrai ne išskirtiniai, ir mokama jiems tiek, kiek ir kitų teatrų aktoriams, - pabrėžė jis. - Nors kaip nacionalinio teatro aktoriams atlyginimas tikrai galėtų būti didesnis. Deja, ne mes algas nusistatome, - yra patvirtinta tvarka, jos privalu laikytis“.
Pasak A. Večerskio, jauniesiems aktoriams „pradžioje“ mokama maždaug 8 koeficientų (apie 920 litų) „popierinė“ alga.
„Žinoma, ji labai maža, - sutiko teatro direktorius. - Gėda dėl tokio atlyginimo. Per vieną dieną jį gali išleisti...“
Būtent dėl to dauguma aktorių prie vargano atlyginimo esą prisiduria užsiimdami papildoma veikla.
„Bet čia nematau nieko bloga, nieko smerktina, - pabrėžė A. Večerskis. - Jei darbas profesionaliai atliekamas - kodėl ne? Juolab kai valstybė aktoriams moka ne atlyginimą, o pašalpą. Dar konkrečiau pasakysiu: valstybė mus šelpia, bet tą pašalpą atsiima atgal. Už šildymą“.
Kauniečiai gyvena viltimi
Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas visas viltis deda į 2009-uosius, mat žino, kad šiais metais numatyta patvirtinti kultūros darbuotojų atlyginimų kėlimo programą.
„Todėl tikiuosi ir viliuosi, kad kūrybiniams darbuotojams gyvenimas šiemet prašviesės“, - nusišypsojo jis.
Kol kas šio teatro aktoriaus vidutinis atlyginimas panašus kaip ir Klaipėdoje, o pradedantiesiems aktoriams numatytas vos 6,25 koeficiento dydžio atlyginimas. Tai yra apie 718 litų popieriuje!
„Bet vien iš pagarbos žmogui tokio atlyginimo niekam nemokame - skiriame didesnį, - pabrėžė teatro vadovas. - O kai kurie aktoriai, atsižvelgiant į jų užimtumą teatre ir kitus balais vertinamus dalykus, gali gauti net apie 200 proc. atlyginimo dydžio priedus“.
Tačiau kad ir kaip kauniečiai aktoriai pluša, tik retas apsieina be papildomos veiklos.
„Bet bandelių, kaip anksčiau, jau tikrai nekepa, - šyptelėjo E. Stancikas. - Matot, tam reikia ir verslininko gyslelės... Žinau, kad vieni vadovauja dramos būreliams, kiti veda renginius, dalyvauja poezijos vakaruose, vaidina serialuose“.
O kai tenka lėkti iš vienos darbovietės į kitą, be abejonės, pagrindinė veikla šiek tiek nukenčia.
„Todėl, kad to nebūtų, prašome valdžios didesnės paramos ir tikime, kad į mūsų prašymus atsižvelgs, - gražiomis svajonėmis dalijosi teatro direktorius. - Aktoriai, kaip ir kiti kultūros darbuotojai, yra kultūringi, todėl streikais ir kitokiomis griežtesnėmis akcijomis negrasina“.
Norėtųsi daugiau
Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus savo aktoriams moka „startinį“ atlyginimą, kuris yra apie 10 koeficientų (apie 1150 litų popieriuje) ir priedus prie jo.
„Priedų dydis priklauso nuo turimo stažo, vaidmenų, - pabrėžė jis. - Žinoma, iš viso pinigai nedideli, aš visus 30 metų, kiek teatre dirbu, esu įsitikinęs, kad valstybė turėtų kur kas geriau vertinti aktoriaus darbą, bet... Nors aktoriai ir turi valstybės tarnautojų statusą, to kažkodėl nejaučia“.
Kita vertus, anot A. Venckaus, aktoriams tai jokia naujiena.
„Mes visi su tokiu žinojimu atėjome į teatrą ir su tokiu pačiu žinojimu esame, - šiek tiek pasišaipė teatro vadovas. - Juk ar yra šalyje kultūros politika? Nė viena šalies partija kultūros niekada nėra paskelbusi prioritetu. Tai ko norėti?“.
Vis dėlto teatro vadovas gyvena viltimi, kad ateityje padėtis keisis į gera.
Aktoriams lengviau bus rytoj. Arba poryt
Garsus aktorius Regimantas Adomaitis per daug nesistebi, kad Lietuvos teatralai nesimaudo piniguose.
„Paklausėte, ar normalu, kad aktorių atlyginimai vos didesni už minimalųjį, o aš klausčiau, ar išvis normalu šiais laikais būti aktoriumi, - šyptelėjo garsusis Regimantas Adomaitis. - Tikrai, net nežinau, ką į tokį klausimą atsakyti“.
Kiek pamąstęs jis pripažino, kad visais laikais buvo tas pats.
„Tie pajacai ir klounai, pradedant viduramžiais ar dar ankstesniais laikais, juk visada buvo panašioje padėtyje, - dėstė aktorius. - Jie buvo priklausomi nuo karaliaus. Linksmindavo jį, grodavo jam ar dainuodavo. Kai numesdavo šis kokį kaulelį - džiaugdavosi ir dėkodavo“.
Toks tada karaliaus santykis su meno žmonėmis buvo, toks esą ir dabar valdžios santykis su kultūros ir meno srities darbuotojais išlikęs. Niekas nepasikeitę.
„Rodos, apie kompozitorių Mocartą, apie jo gyvenimą mačiau filmą, - prisiminė R. Adomaitis. - Vargšelis pasimirė, žmoną palikęs be skatiko. Karstą su jo palaikais nunešė į kapines ir numetė“.
Vis dėlto ar gerbiamam aktoriui nejuokinga išgirdus, kad šiandien diplomuotas jaunasis aktorius turi tenkintis maždaug 1000 litų atlyginimu ir galvoti, kuo dar užsiimti papildomai, kad nereikėtų gyventi pusbadžiu?
„Tūkstantis litų? O, tai daug! - nusikvatojo pašnekovas. - Kai aš maždaug prieš pusę amžiaus atėjau į teatrą, 60 rublių gaudavau. Kefyrui užtekdavo. Juk dirbant teatre niekada nereikia tikėtis prasigyventi. Aišku, anais laikais ir pinigų kita vertė buvo. O šiais laikais didesnės šventės, kad ir Kalėdos ar Naujieji metai, aktoriams - tikras išsigelbėjimas. Galimybė pasipinig..., ne pasiuždarbiauti. Kaip sakoma, pats šienapjūtės metas. Nors, vaje, kiek reikia bėgiot kad ir tiems Kalėdų Seneliams: iš darželio į mokyklą, iš mokyklos iš darželį... Šalt po eglute raudona nosim...“
Tačiau kad ir kokios pesimistinės nuotaikos šiandien aplankytų, aktorius R. Adomaitis nenusiteikęs liūdėti.
„Tik nereikia prarasti vilties, - plačiai nusišypsojo jis. - Kas daugiau pajacams ir komikams belieka, jei ne kasdien, visus metus, visą gyvenimą ir per amžių amžius tikėtis, kad rytoj bus geriau...“
