Airiai tikrai panašūs į lietuvius. Štai - Johnas McLachlanas. Jis yra kompozitorius ir Airijos kompozitorių sąjungos direktorius. Taip pat ir "Aosdána", elitinio Airijos kultūros sambūrio, kuriame gali būti tik 250 narių, dalyvis.
Jis praėjusiais metais buvo Vilniuje vykusiose Pasaulio muzikos dienose ir "Gaidos" festivalyje. Savo įspūdžius aprašė Airijos muzikos žurnale „JMI”. Kaip ir mes, rašydamas apie svetimus, baigia savais. Ir lygina. Šį kartą – mūsų naudai.
John McLachlan: Ideas in Flux (Kintančios idėjos)
Paskutiniame „JMI” leidinyje rašiau: „Daugelis Europos festivalių, įskaitant ir vykstančius žymiai skurdesnėse valstybėse (Portugalijoje, Lietuvoje, Kroatijoje ir kitur) trunka savaitę ar net 10 dienų. Praėjusių metų naujosios muzikos festivalis „Gaida“ vyko nuo spalio 24 iki lapkričio 8 dienos –įspūdingas 16 dienų trukmės epas. Kaip jiems tai pavyksta, ir kodėl kiekvienas koncertas surinkdavo pilną salę?
Lietuva yra maža (daugiausia katalikiška) šalis, tik 3,5 milijonų gyventojų turinti parlamentinės demokratijos valstybė su kolonijinės praeities šešėliu. Ar yra ko mums pasimokyti pasimokyti iš lietuvių?
Festivalio renginiuose turėjau galimybę lankytis visą savaitę, vienas įspūdingesnių koncertinių įvykių buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro Nacionalinėje filharmonijoje scenoje atliktas puikus airių kompozitorės Gráinne Mulvey kūrinys orkestrui „Akanos“. Būdamas Lietuvoje pasinaudojau galimybe geriau pažinti šį kraštą ir jo stebėtinus pasiekimus naujosios muzikos srityje.
Visose diskusijoje apie Lietuvos kompozitorius ar jų muziką neišvengiamai įvedama politinė dimensija. Lietuvos istorija yra žymiai audringesnė ir dramatiškesnė nei Airijos, o dabartinis nepriklausomybės laikotarpis skaičiuojamas tik nuo 1990 metų. Sovietų valdymas prasidėjo 1940 metais. Iki tol Lietuva buvo nepriklausoma nuo 1918 metų, po kovų su Sovietine Rusija ir Vokietija, pilnai perėmusi kontrolę 1919 metais. Nepriklausomybės laikotarpiu kompozitoriai, atlikėjai ir muzikologai iškilo kaip svarbūs vyriausybės bei diplomatinio korpuso veikėjai. Pavyzdžiui – Vytautas Landsbergis, valstybės vadovas 1990-1992 metais, taip pat yra ir vienas žymiausių muzikologų.
Šiandieninę kompozitorių situaciją formuoja netolima praeitis. Bet jaunesni kompozitoriai šiandien jau yra pasiekę Europos muzikos normas, kaip ir Airijoje, o gal ir labiau. Viena priežasčių – stipri festivalių kultūra, kita – jaunos tautos troškimas pasivyti laikmetį, išreikšti savo tapatybę. Airijoje šie dalykai lyg ir nugrimzdę į miglas.
Lietuvoje vyksta daug naujosios muzikos festivalių, „Gaida“ yra stambiausias. Festivaliai kompozitoriams užsako naujus kūrinius, tokiu būdu pagyvindami vietinę muzikos sceną. Jie taip pat suteikia galimybę išgirsti aukščiausio lygio užsienio atlikėjų kolektyvus - „Ensemble Modern“, „Ensemble Intercontemporaine“, „Ensemble Recherche“, „Arditti Quartet“ – per pastaruosius metus Lietuvoje grojo visi šie įprasti tarptautinės naujosios muzikos scenos dalyviai.
Įdomu, kad kelios nuo sovietinių laikų išlikusios tradicijos išliko iki šiol, ir dirba naujosios muzikos labui. Sovietiniais laikais studentai ir mokiniai į koncertus ar operas buvo įleidžiami nemokamai. Ir šiandien „Gaidos“ renginiai yra nemokami kompozicijos bei muzikologijos studentams, kompozitorių sąjungos nariams – tai skatina profesinį tobulėjimą. Kompozitorių sąjunga kaip institucinės infrastruktūros dalis, jos reikmėms skirtų biurų ir pastatų valdymas taip pat yra anų laikų liekana. Bet būtent Kompozitorių sąjunga rengia „Gaidos“ festivalį. Pilnos koncertų salės – sėkmingų meninių programų bei žiniasklaidos reakcijos rezultatas. Festivalis taip pat yra reklamuojamas šiuolaikinių vizualiųjų menų publikai.
Lietuva, kaip ir Airija, neturi tarptautiniu mastu žinomos, pavyzdžiui, sulyginamos su György Ligeti, asmenybės. Tačiau Jurgio Mačiūno (1931 – 1978), antivalstybinio Fluxus judėjimo įkūrėjo, vardas neabejotinai išsiskiria. Mačiūnas paliko Lietuvą 1944 metais, sovietams beįveikiant nacius, ir atsidūrė Niujorke, čia patirdamas elektroninės muzikos ir Johno Cage idėjų įtaką. Vėliau, 1962 metais Wupertalyje jis paskelbė Fluxus manifestą.
Su Mačiūnu aštuntame ir devintame dešimtmetyje susirašinėjęs Vytautas Landsbergis paskleidė Fluxus judėjimo idėjas Lietuvoje, paskatindamas nonkonformistines Lietuvos kompozitorių nuotaikas, kurios tebeturi atgarsių ir šiandien. Fluxus inspiruota antiautoritarinė nuostata turėjo savo atgarsių sovietiniais metais, ypač 1980-1985, kai sustiprėjo režimo dėmesys meninėms ir politinėms idėjoms. Dėl šių priežasčių Fluxus tapo nacionalinio pasididžiavimo dalyku – valstybė rėmė kilnojamas ekspozicijas (tokiu būdu prieštaraudama spontaniškai judėjimo dvasiai).
Tuo pat metu Lietuvoje yra įvairių stilių muziką rašančių kompozitorių ir tuo situacija panaši į situaciją Airijoje: kai kurie kūrėjai yra europinio avangardo krypčių sekėjai, tokių kaip mašinizmas, mikrotoninė muzika ir spektralizmas; kiti kuria post-minimalistines ir postmodernias refleksijas; esama ir elektroakustinių, urbanistinio pogrindžio, post-Cage, neo-Dada, Fluxus kūrybos elementų, neapsiribojančių muzikos, garso meno ar kokiomis kitomis konvencijomis.
Viena lietuvių kūrybos stiprybių, kurios svarba lakui bėgant gal ir silpsta, tai įprotis svarstyti ir reflektuoti kompozitoriaus estetines pažiūras bei socialinį kūrybos kontekstą. Tai turbūt neišvengiama, kai yra gyva pasipriešinimo istorija ir stiprus poreikis įtvirtinti valstybingumą (tautiškumą).
Visą XX amžių buvę aktualūs stilistinio modernumo klausimai nuolat dialektiškai susidurdavo su tradiciniu „tautiniu“ konservatizmu ir ypač konservatyvia „socialistinio realizmo“ pakraipa. „Modernizmo“ idėjos į kūrybą pradėjo skverbtis 6-ojo dešimtmečio viduryje, tačiau nacionalinės tapatybės klausimas vis dar buvo svarbus siekiant išsaugoti autentišką saviraišką (kalboje, liaudies mene, ir t.t.) kovoje prieš išorės jėgų skleidžiamą destrukciją.
Yra tam tikrų paralelių su situacija Airijoje, tačiau mes esame keistai nelinkę pasisakyti šiuo klausimu. Šiuos dalykus išskaidėme, viešą kultūrinę diskusiją eliminavome – ji neegzistuoja koncertinės muzikos kontekste. Ironiška, kad sovietų sukurta valstybinė parama griežtai institucionalizuotai Kompozitorių sąjungai, kurioje ir formavosi tokių diskusijų centras, galiausiai suformavo sveiką atvirų debatų lauką bei pasaulinio lygio festivalį.
„Gaidos“ festivalio vaidmuo yra nuolat karštai aptariamas ir šis vaidmuo kinta įtakojamas tokių ginčų. Pradžioje festivalis apėmė Baltijos regioną – ieškota bendrumo su Latvijos ir Estijos kultūros procesais. Save nuolat suvokiantis kaip renginys už „pagrindinės srovės“ ribų, festivalis vėliau rado bendrų temų ir abipusio supratimo su Skandinavijos šalimis. Tuo tarpu pastaruoju metu festivalis atsirado didžiųjų ansamblių turų kalendoriuose, tuo pačiu iššaukdamas rimtų debatų apie tokio bendradarbiavimo kokybę: kai kurie kompozitoriai (patys naujosios muzikos renginių organizatoriai) teigė, kad nėra prasmės kviestis, tarkim, vokiečių ansamblį atliekantį vokiečių repertuarą, išvykstantį kitą dieną po koncerto. Geriau investuoti į tokius ansamblius, kurie įsipareigotų kaip dalį koncertinės programos groti ir lietuvišką repertuarą, o vėliau eksportuotų tokią programą į kitus kraštus, tokiu būdu skatinant dvišalį bendradarbiavimą mažesnio partnerio naudai ir atsispiriant neo-kolonijinei neo-kolonijinei globalizacijos įtakai. Ir vėl turime ko pasimokyti.
Minėtų dalykų kontekste žvelgiant į mūsų kultūrinės tapatybės savivokos būklę, ramesnė mūsų istorija praėjusiame šimtmetyje tapo ir palaima, ir prakeiksmu. Be to, mūsų sugebėjimas įprasminti airiškumą intelektualiu ir prasmingu būdu buvo fatališkai sustabdytas dėl ilgalaikių pūlingo Šiaurės Airijos konflikto padarinių. Dabar jau turbūt būtų per vėlu rišti visuomenę ir menininką siejančias gijas: apie meno politiką yra kalbame (nesiginčijame) „sutartais“ terminais, be jokių apmąstymų įtraukiant rinkodarinį žargoną ir politinį korektiškumą; menininkai ir meno administratoriai čia, anot Thatcher, nėra „bendruomenė“, tik individai.
Tik mūsų tradicinė muzika bandė reikšti nacionalinio tapatumo idėją, tačiau ir ji susiduria su Šiaurės Airijos konflikto sukurtais mentaliniais barjerais. Ankstyvaisiais mūsų valstybingumo metais nesugebėjimas regeneruoti mūsų kalbą buvo kultūrinio keliaklupsčiavimo prieš Britaniją simptomas arba priežastis (turbūt ir tai, ir tai). Simptomiška yra ir tai, kad tik keli mūsų universitetai Airijos kompozitorių kūrinius suvokia kaip muzikologinių apmąstymų vertą objektą. Šiame leidinyje buvo keli bandymai įvertinti airių muziką socialiniame-politiniame kontekste, tačiau skirtingai nei buvo tikėtasi, neįžiebė kokių nors gyvybingesnių debatų.
Kitas istoriškai svarbus mūsų politinis-kultūrinis keliaklupsčiavimas reiškėsi Vatikano atžvilgiu ir turėjo žymų poveikį mūsų rašytojams, iki pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jie buvo tuose pačiuose „sąrašuose“ kaip ir Galilėjus (itin ironiška šiame kontekste yra tai, kad to paties 8-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje stabiliausias ir įtaigiausias „samizdato“ leidinys buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, o disidentinius Lietuvos rašytojus į šalį transliavo „Vatikano radijas“ ir, žinoma, „Amerikos balsas“.)
Nors ir atrodytų keista, kai kurie airių kompozitorių sunkumai jų kelyje link klausytojų yra glaudžiai susiję su visais šiais dalykais. Styginių kvartetai ir orkestrai vis dar išlaiko praėjusiems laikams būdingą protestantiškos valdančiosios klasės kvapelį, o tai stiprina jų, kaip „svetimų“, suvokimą. Taigi mūsų modernioji tapatybė (jei tik galėtume ją apibūdinti) veikia visus mūsų kultūros reikalus.
