Agnus Elegro-Vytauto Pečiukonio paroda Grafienės Umiastovskos rūmuose (Trakų g. 2/24, Vilniuje) pratęsiama iki š. m. birželio 12 d.
Umiastovskių rūmai buvo statyti (XVIII a. vid.), kaip viena iš rezidencijų, kur vykdavo puošnūs vakarai ir baliai. Didikai susirinkdavo save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti. Tokie baliai diktuodavo mados tendencijas Lietuvoje, atvežtas iš Paryžiaus, ar kitų Europos sostinių, būdingas tam laikmečiui (18a.). O išvažiavus grafams į Varšuvą, tarnams buvo leista organizuoti vaidinimus, į kuriuos susibūrdavo menininkai, kt. inteligentai (apie 100 žmonių).
Rūmuose, sako, net pats Napoleonas šoko, žygiuodamas į Rusiją. Pastatas buvo rekonstruotas XIX a. antroje pusėje.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, prisiglaudęs ir globojamas Lietuvos Dailės muziejaus, beveik ketvirtį amžiaus kantriai rinko ir kaupė muziejaus vertybes iš Lietuvos meno kolektyvų ir menininkų. Nors patalpos Trakų g. 2, kurios buvo suteiktos 1964 m., iš pradžių atrodė pakankamai imponuojančios, netgi buvo surengta pirmoji ir vienintelė ekspozicija (1965 m.), ilgainiui jos tapo dėl eksponatų gausumo ankštos ir galėjo atlikti tik eksponatų sandėliavimo funkcijas. Muziejininkai be kolekcijų bei rinkinių kaupimo, skaitytojų aptarnavimo, dalį kūrybinės veiklos perkėlė už muziejaus ribų: ruošė parodas įvairiose kūrybinėse organizacijose, skelbė fondų medžiagą spaudoje ir t. t. Nuo 1996 m., kada muziejus gavo restauruojamas ir remontuojamas patalpas Vilniaus gatvėje Nr. 41 (Mažieji Radvilų rūmai) pradėjo sėkmingai ir aktyviai dirbti naujuose rūmuose, o Umiastovskių rūmai dabar yra perduodami savivaldybės žinion.
Tad Pečiukonio paroda bus tarsi atsisveikinimas su rūmais.
Grafienės Umiastovskos vyras, jai viešint Varšuvoje, pasikorė rūmuose, tad net iki šių dienų grafienės dvasia vis grįžta ieškoti savo velionio mylimo grafo. Tai gali paliūdyti muziejaus darbuotojai, kuriems teko ne vienus metus praleisti rūmuose. Kadangi ne viena kartą ne iš šio ne iš to užsitrenkdavo durys, girgždėdavo rankenos, girdėdavosi žingsniai, daiktų kritimas, padvelkdavo vėsa, nors langai būdavo uždaryti, skambėdavo telefonas, o pakeliant ragelį vidurį darbo dienos balsas pasakydavo, kad signalizacija uždaroma..
