Kokių tik reformų neturėjome per, rodos, dar tokį neilgą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį: ir valdymo, ir žemės, ir teismų, ir sveikatos, ir švietimo bei mokslo, ir dar visokių... Teoriškai visas jas galima suprasti ir pagrįstai motyvuoti tiek vidiniais (perėjimas iš socialistinės ūkio sanklodos į kapitalistinę), tiek išoriniais (pabėgimas iš vienos – „pavergtųjų“ respublikų – sąjungos ir įsiliejimas į kitą – „laisvųjų“ valstybių – sąjungą) poreikiais. Praktiškai gi daugelyje reformuojamų sričių vietoj laukiamos naujos tvarkos sulaukėme betvarkės ir chaoso.
Tikriausia svarbu nustatyti, iš kur ta betvarkė: ar ji sena, iš praeities mus atsivijusi, ar tai naujų laikų ciniškos grimasos, bet kai kada paima apmaudas, kad besiaiškinant, kas ir iš kur, užmirštami esminiai dalykai: dėl ko tos reformos buvo sugalvotos bei vykdomos ir kam jų reikia...
Pavyzdžiui, daug darbo valandų išeikvota, daug popieriaus sugadinta, planuojant ir įgyvendinant švietimo ir mokslo reformą, o ką turim? Smukusį vidutinį mokslo, žinių, kultūros, netgi – elementaraus raštingumo lygį, užtat galime „didžiuotis“, jog biudžeto asignavimai toms sritims – vieni kukliausių visoje Europos Sąjungoje.
Jei reforma buvo siekiama to, kad mokslas ir švietimas valstybei atsieitų kuo pigiausiai (matyt, užmiršus, jog pigi prekė dažniausiai – prasta prekė), tai, ko gero, galima būtų skelbti pasiekus finišą. Pagal patikslintą 2009 m. valstybės biudžeto asignavimų mokslui ir studijoms paskirstymo projektą 14-ai universitetų bei 34 valstybės bei universitetų mokslo institutų paskirta vos 0,63 % Finansų ministerijos prognozuojamo 2009 m. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), kas tolygu 768 mln. Lt. Tuo tarpu šiems, 2008-iems m., Valstybės biudžeto įstatymu universitetams ir mokslo institutams buvo skirta 813 mln. Lt arba 0,76 % 2008-iems metams prognozuoto 107 mlrd. Lt BVP.
Bet ir tai – katino ašaros, palyginus su tuo, jog pagal 2000 m. priimtą Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą ir pasirašytą politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų memorandumą, Nacionalinį susitarimą, siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, buvo garantuota, jog nuo 2004 m. iš biudžeto mokslui ir studijoms bus skiriama ne mažiau 2 % BVP!
Tikrovėje nuo 2002 m. buvo skiriama mažiau nei 1 % BVP. Ypač skurdžiai imta finansuoti mokslinius tyrimus (2009 m. mokslo institutams planuojama skirti tik0,1 % BVP) , nors ES ekspertai dar 2000 m. rekomendavo Lietuvai pirma sukurti svarų mokslinį potencialą, skiriant iš biudžeto moksliniams tyrimams ne mažiau 1-1,3 % BVP, ir tik po to leisti verslui perimti didesnę mokslo finansavimo dalį (pvz., kuriant visokius „slėnius“...).
Susidaro įspūdis, jog Vyriausybė, reformuodama švietimą ir mokslą, seka anekdotinio čigono pavyzdžiu, kuris irgi norėjo „reformuoti“ savo arkliuką: vertė jį dirbti, tačiau jo nešėrė; eksperimentas, jau beveik buvo bepasisekąs, bet penktą ar dešimtą eksperimento dieną arkliukas nudvėsė...
Mokslininkai, žinia, aukštesnė struktūra, nei čigono arklys, jie, net ir besilaikantys bado dietos, vis dar kažką kuria, o kai kurie „bandomieji“ net į naujas mokslo aukštumas įkopė. Bet ir žmogaus ištvermė turi ribas... Lietuvos mokslo institucijų tarybų pirmininkų konferencijos prezidento profesoriaus Broniaus Kaulakio nuomone, toks mokslo finansavimo susinimas „kelia didžiausias problemas ir grėsmes, net nacionaliniam saugumui“, o aukštajam mokslui pranašaujama neišvengiama degradacija įvairiais aspektais.
Nuomonė, atvirai kalbant, grėsminga, nes Lietuva yra toks kraštas, kuriama pildosi būtent pesimistiniai scenarijai ir pranašystės. Prisiminkime, kaip greit ėmė pildytis Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus pranašystė, išsakyta prieš metus, jog artimiausiu laiku Lietuvos mokyklose nebeliks mokytojų...
Tiesa, Vyriausybė ne visoms su mokslu susijusioms sritims paskelbė finansų mažinimo „reformą“: 2009 m. projekte numatytas administravimo bei ūkio išlaidų ir stipendijų fondo ir didinimas. Jei kam nors kyla pagunda ironizuoti, jog tik ministrams galėjo ateiti į galvą tokia geniali idėja, jog Lietuvos mokslo ir studijų kokybė priklauso ne nuo mokslininkų, dėstytojų kvalifikacijos bei jų moksliniams tyrimams būtinos aukšto lygio mokslinės-techninės bazės, o tik nuo stipendijų ar administracinio personalo atlyginimų dydžio (ekonominė dirbančiųjų „bazė“, kaip mus mokė Marksas, žinoma, labai svarbi atliekamo darbo kokybei, bet jokie pinigai iš bukagalvio ar tinginio nesukurs genijaus...), galėtų ir patylėti, nes tokių protingų galvų galima rasti ne tik ministerijose, bet ir Seime.
Šių metų pavasarį Seimo nariai Gintaras Steponavičius ir Andrius Kubilius Seime įregistravo reforminį Mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuriuo siūlo esminius mokslo ir studijų sistemos pertvarkymus. Projektu numatoma užtikrinti mokslo ir studijų kokybės augimą, o tam esą būtina įtvirtinti 6 prielaidas, tarp kurių galime rasti ir vertingų, ir abejotino naudingumo prielaidų. Pavyzdžiui, daug kritikos spėjo sulaukti jų siūlomas naujas universitetų valdymo modelis (kuriam įgyvendinti, matyt, ir numatytas padidintas asignavimas iš biudžeto), studijų finansavimas remiantis „studijų krepšelio“ principu (ypač kritikuotinas nedžiuginančių „mokinio krepšelio“ idėjos realizavimo rezultatų fone), mistika atsiduodantis „objektyvus, įvairiapusiškas mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimas“ (o vertintojai – kas?), ir ne mažiau mistiškas „racionalus, nesmulkmeniškas, į rezultatus orientuotas valstybinis mokslo ir studijų reguliavimas“ (o kas iki šiol trukdė tai daryti?). Taip pat gali iškilti sunkumų, norint realizuoti projektų autorių raginimą pertvarkyti mokslo ir studijų sistemą, „vadovaujantis išteklių koncentravimo bei efektyvaus naudojimo“ principais – iš vienos pusės, ir „mokslo ir studijų tinklo gerinimo principais“ – iš kitos pusės.
Tačiau didžiausias ir esminis šio projekto trūkumas tas, jog, kaip rašė vienas Vakarų Lietuvos dienraštis, įstatymo projekte mokslininkai atsidūrė lyg už scenos, ar, geriausiu atveju, mizanscenoje. Visas dėmesys nukreiptas į valdymą, administravimą, lėšų srauto paskirstymą, lyg būtų kuriamas eilinis verslo projektas. Tačiau mokslas, jo kūryba, kaip ir bet kokia kūryba – ne verslas, o mokslininkai, kūrėjai – ne amatininkai, kuriuos galima ar reikia vienaip ar kitaip reglamentuoti. Tuo tarpu universitetų gyvenimas nesusiveda į valdymą, nes (bent taip buvo iki šiol, ir tai netrukdė mokslo kokybei) vyraujanti universitetuose intelektualinė veikla nepavaldi biudžeto ar personalo valdymo taisyklėms, o verslui naudingas reglamentas universitetų intelektualinę, kūrybinę dvasią gali net uždusinti.
Kartais atrodo, jog reformų ir jas reguliuojančių projektų autoriai menkai tesusipažinę su realiais procesais, kurie vyksta Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose ir menkai nutuokia apie realias iki šiol vykdytų reformų pasekmes ir tarp pedagogų vyraujančias nuotaikas. Ką jie, pavyzdžiui, atsakytų į klausimą: ar pakilo švietimo ir moksleivių išsilavinimo lygis po to, kai buvo „optimizuotas“ mokyklų tinklas, sunaikinus šimtus kaimo ir mažesnių miestelių pradines ar vidurines mokyklas? Ko gero, giedotų, kaip markizės ūkvedys, kuris net ir po to, kai sudegė dvaras ir nusižudė markizės vyras, vis kartojo: „Viskas gerai, puikioji markize“. Tik Lietuvos visuomenė ir ypač patys pedagogai ne tokie lengvatikiai, kaip anoji markizė. Štai kaip jie vertina mokinio (ir studentų) krepšelio idėją: „Na nereikia smulkintis apie krepšelius. Patys suprantam kad jais bandyta iš š..o vašką išspausti. Kaip ir su tom atestacijom ir direktorių neberinkimais. Ir išvis ta „reforma“ kaip kulinarijos knyga „Pigiai ir skaniai“, tik kai kam buvo labai skanu, bet mokytojui apkarto. Ką gi - tas godumas kainuos tautai dvigubus pinigus“.
Kitas interneto skaitytojas įsitikinęs, jog mokytojai (kaip ir aukštųjų mokyklų dėstytojai) seniai pajuto daugelio vertybių deficitą, apie jį nuolatos signalizavo ir tėvams, ir vietinėms bei nacionalinėms institucijoms, „tačiau, panašu, kad ponai Neatsakomybė ir Valdžia girdi tik ponus Piniguočius, kurie savo vaikus išsimokslins ne už mokinio krepšelio pinigus.“
Prisimenama ir istorija: tarpukario Lietuvos švietimo sistemos pagrindinis lozungas buvęs: ,,Kiekviename kaime – po mokyklą“. Dabar situacija esanti diametraliai priešinga – ,,kaimas – be mokyklų“.
Užtat – pilna girtuoklių, o kalėjimus reikia plėsti...
Ar vardan tokio rezultato – kibirais alkoholį maukiančios ir nevisaverčius palikuonius gausinančios „krepšinio“ tautos – ir buvo skubėta reformuoti tai, kas ir be reformos galėjo dar funkcionuoti pakankamai kokybiškai?
Tačiau mokslo, švietimo, kaip ir sveikatos apsaugos kokybei, kaip ir apskritai kokybei palaikyti reikia lėšų, o naujos Lietuvos naujai valdžiai rūpėjo užauginti kuo daugiau milijonierių, kurie tesugeba daugintis, kaip „liūtukas“: irgi tik misdami iš valstybės lėšų, o ne iš savo triūso ir sumanumo.... O tam tikslui pinigų reikia dar daugiau.
Milijonierių jau turim, ir jų vis gausėja. Tad – valio! Reforma pavyko?..
