Keliolika kilometrų nuo Panevėžio nutolusiame Kučių kaime – vos kelios trobos, tačiau kaimą garsina Bistrampolio dvaras su parku, koplyčia, žirgynu ir danielių banda.
Nuo seno Kūčių diena buvo apipinta stebuklingais burtais, įvairiomis apeigomis.Tikėta, kad Kūčių naktį prakalbę gyvuliai išpranašaus ateitį, ypač – gyvenimo trukmę. Tik reikia jiems atnešti šieno nuo Kūčių stalo.
Apžiūrėję gyvulius Bistrampolio dvaro darbuotojai ir šalia esančio kaimo gyventojai sėda prie Kūčių stalo. Paragavę 12 patiekalų, dalijasi prisiminimais apie kadaise čia buvusį didelį kaimą. Vieni sako, kad Kučių pavadinimas kilęs nuo žodžio „kūčia“, kiti teigia, kad nuo pavardės, esą jame gyvenę vieni Kučiai.
„Tas kaimas jau išnykęs, nebėra senųjų vietinių gyventojų. Vienas kitas iš tų, kurie čia gimę, dar gyvena, o šiaip daugiau nė vieno vietinio nebėra“, – apgailestavo Bistrampolio dvaro darbuotojas Jonas Plėštis.
Teigiama, kad Kūčios atsirado iš vėlių vardo Kočės – joms vaišinti pagrindinis patiekalas buvo kučia – valgis iš įvairių javų grūdų.
„Kūčios – tai tėvai, tėvų namai, kai čia susėdame visa šeima, kai jie mus visus suburia draugėn. Tai tėčio malda, pasiruošimas Kūčių vakarienei. Mama ruošia vakarienę, tėtis atneša šieno gniūžtę ir padeda po staltiese. Tai yra šeima“, – įsitikinusi Bistrampolio dvaro darbuotoja Rita Platkauskienė.
Svarbiausia, kad tą dieną nė vienas žmogus nesijaustų vienišas, kad vaikai nepamirštų tėvų, senelių.
„Kūčios – tai šeimos vienybė, tai šeimos bendrystės šventė. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kraštuose šis vakaras yra toks gražus ir šventas ir kad ši tradicija neišnyksta. Ji labai graži, nes tą vakarą, lauždami kalėdaitį, mes vienas kitam linkime ramybės“, – sako klebonas kun. dr. Rimantas Gudelis.
Pasak klebono, susėdus prie Kūčių stalo būtina vienas kitam atleisti ir susitaikyti.
