• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Esu vienas iš Alytaus mokytojų seminariją (nuo 1951 m. Pedagoginę mokyklą) baigusių mokinių - būsimų pradinių klasių mokytojų. Tiesa, ją baigęs nemokytojavau, nes patekau į tą trejetą, kuris kasmet gaudavo teisę studijuoti tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą.

REKLAMA
REKLAMA

Į mokytojų seminariją įstojau 1949 m. susiklosčius situacijai, be pasirinkimo, be aiškios motyvacijos, ir mokiausi ketverius metus, kasdien laukdamas netikėtumų: šalinimo, kalėjimo, tremties, nes baimintis turėjau dėl ko. Vos prieš pusmetį už antitarybinę veiklą buvau pašalintas iš Alytaus berniukų gimnazijos be teisės toliau mokytis.

REKLAMA

Pamokose mintys nutoldavo nuo aiškinimo

Įėjęs pamačiau sausakimšą klasę - 40 mokinių, o vėliau sužinojau, kad kitoje klasėje yra dar 42 mergaitės. Tačiau metams bėgant mūsų būrys tirpo: vyresnieji - į kariuomenę (iš 23 berniukų baigė tik 8), kiti - kitur, tretiems neišteko tėvai. Per ketverius metus netekome trečdalio draugų.

REKLAMA
REKLAMA

Kursas spalvingas: be geltonsnapių penkiolikamečių, mokėsi keleriais metais vyresnių, netgi vienas Japonų karo dalyvis. Visi jautėmės nesaugiai, bendravome santūriai, nežinodami, kas bus rytoj, kuris jau neateis. Ir aš, politinio kalinio sūnus, jaučiausi nesaugus: laukiau, kada mano mamą išveš į Sibirą arba kada negrįšiu iš Kauno, Alytaus saugumo (gimnazijos draugas jau buvo suimtas). Pašauktas atvykti 10 val. vakaro, po tardymo grįždavau vėlai naktį ar net paryčiais, tiesiai į pamokas. Išgirdęs, kad vežami Sibiran žmonės, po pamokų eidavau prie Nemuno, šalia prieplaukos, kur aptvare buvo laikomos išvežtųjų karvės, - gal jau pamatysiu ir mamos karvutę. Bijodavau grįžti ir pas šeimininkus - gal čia laukia manęs suimti. Ir per atostogas tekdavo slėptis pas kaimo žmones - vasarą kluone, žiemą nakvodavau ant aukšto spaliuose pas tokius žmones, kurių lyg ir neturėjo vežti. O kiek kartų teko tiesiog pro langą šokti visai šeimai ir slėptis rugiuose, nendryne, nes nežinojome, kokiu tikslu stribai užplūsdavo kaimą. Tad nenuostabu, kad pamokose mūsų mintys nutoldavo nuo mokytojų aiškinimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau jaunystės troškimai veržėsi nugalėdami negandas. Mūsų aukštos kultūros, kvalifikuoti pedagogai žavėjo erudicija, geranoriškumu, taktu ir noru mus paruošti mokyklai. Nors jie naujųjų ideologų smerkiami už pamokų beidėjiškumą, bet giriami už dalyko mokėjimą, mes nejutome jų slogios nuotaikos - visada ramybė, nuoširdus bendravimas. Neturėdami visų vadovėlių konspektuodavom mokytojų aiškinimą. Buvome skatinami dalyvauti popamokinėje veikloje. Tad ir lankiau fizikų, pedagogikos, dramos, sporto, muzikos būrelius. Mokytojai organizavo ekskursijas į Vilnių, Kauną, Gardiną, Palangą. Šiandien tai neaktualu, bet tada tai buvo įvykis mūsų gyvenime. Atvažiuos, būdavo, sunkvežimis, mūsų vadinamas „Zosė“ (rusų k. ZIS), kėbule suolai, sėdame ant jų ir - lyja ar ryto vėsa - važiuojame. Kartą kelionėje į Kauną iš ryto labai sulijo, bet per dieną išdžiūvome, o vakare dar opera „Eugenijus Oneginas“. Teatre šilta, rami muzika, o mes išvargę snūduriuojame balkone. Ėmė kristi iš rankų į parterį programų leidinukai, pamažu ir mes „iškritome“. Tik kai pasigirdo dvikovos šūviai, atsipeikėjome.

REKLAMA

Artimas dėstytojų ir studentų bendravimas

Kursai ruošė menines programas, jas vadinome „šiupiniais“, kad savaitgalį galėtume pasišokti. Be to, dar reikėdavo gauti vadovų sutikimą. Programas stebėdavo ir dauguma mokytojų. Šokių muzika rūpindavomės patys, ji tikrai buvo, kaip dabar sakoma, gyva. Tuo metu akordeonu puikiai grojo moksleiviai A.Augustauskas, K.Draugelis, Štreimikis, A.Gudukas, talkinau ir aš, kartais pradžioje pagrodavo ir mokytojas V.Vajėga.

REKLAMA

Nežinau, kas skatino mūsų dėstytojus taip artimai su mumis bendrauti. Gal kad kiekvienas jų, be pagrindinės specialybės, turėjo lyg ir antrąją: rusų kalbos mokytojas V.Matukonis mokė groti pianinu, esančiu rūsyje, pedagogikos mokytoja O.Plikynaitė režisavo, mokytojas S.Čiukšys fotografavo. Veik visi mokytojai su mokiniais keliavo: mokytoja V.Smailytė - žiemą slidinėjo, mokytojos R.Žepkaitės buvome nuvežti į Gardino pedagoginę mokyklą, o šie lankėsi pas mus, S.Usačiovienė subūrė orkestrėlį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ypač pagarbos vertas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas V.Vajėga. Jo trejų metų darbas paliko įspūdingiausius prisiminimus visam mokyklos kolektyvui (susituokęs su kolege E.Naginskaite išvyko į Rokiškį). Jis profesionaliai grojo akordeonu, vadovavo tautinių šokių kolektyvui. Menu jo organizuotą ekskursiją į Vilnių. Lankėme daug istorinių objektų, o nakvojome Vilniaus pedagoginiame institute (buvęs bazilijonų vienuolynas), auditorijoje ant suolų, po galva - kumštis, ant viršaus - lietpaltis. Tą vakarą mokytojas daug pasakojo apie Vilnių. Prisiminė, kad po karo šio instituto (jis čia studijavo) koridoriai ir net auditorijos buvo be grindų, tik smėlis. Pasakojo, kaip savaitgaliais jie, studentai, eidavo iš Vilniaus į kaimus prašyti maisto. Visa tai jam nesutrukdė tapti universaliu mokytoju. Per šiuos metus jis subūrė šokių kolektyvą, pastatė Žemaitės „Marčią“, „Petrą Kurmelį“. Visi svajojome patekti į jo kolektyvus, nes mokytojas labai profesionaliai dirbo. Mes išmokome, kaip skardos lapu imituoti perkūniją, lietų, miško ošimą, šuns lojimą ir kt. Pavydėjome kurso draugui Vytautui Eidukevičiui, vaidinusiam Petrą Kurmelį. Šio spektaklio paskutinei - miško - scenai ir buvo suburtas styginių orkestrėlis. Mokytojo S.Čiukšio fotografuotos spektaklių nuotraukos yra albume „Žemaitė“.

REKLAMA

Neišblėso iš atminties visų mokytojų darbas, bendravimas su mumis. Mylėjau juos, gerbiau, ieškojau galimybių suartėti, bėgau iš vieno būrelio į kitą, trečią - visur sutikau dalyvauti, kur tik kvietė. Bet svarbiausia - pamokos!

Štai įeina į klasę fizikos mokytojas G.Macijauskas kairėje rankoje už kampo laikydamas klasės dienyną. Pradeda pamoką, rašo lentoje, pasakoja (jau tada jis suvokė būsiant televiziją!) ir pamiršta, kad dienynas vis dar švytruoja rankoje. Skambutis. Dienynas nepildytas. Peržvelgęs mus tarsteli: „Ai, kitą kartą.“ ir išeina. Mokytojo erudicija, nuoširdus bendravimas paskatino mane dvejus metus lankyti fizikų būrelį.

REKLAMA

Mokytojas iš didžiosios raidės

Kaskart praeidamas pro Jo paminklą turiu stabtelti. Tiesiog noriu paklausti: „Mokytojau, kokioje įstaigoje ar dirbtuvėje rinkote medžiagą uždaviniams?" Rodos, gyvą matau, velkantį didžiulį gerokai padėvėtą portfelį į po pertraukos dar judrią mūsų klasę. „Matau, šiandien gerai nusiteikę, tai duosiu drūtesnį uždavinį“, - ir visi nutylame. Spręsti nesiseka. „Še tau ir vyrai! Ir kas čia taip sunku?“ - teiraujasi mokytojas. Prieina prie lentos, paaiškina, atsisukęs nusišypso: „Kitąkart prisiminkite, kad nereiktų man kartot.“ Visada jis pabrėždavo vyriškumą, bet niekada piktai, tik su šypsniu. Savo parašytų matematikos vadovėlių niekada nereikalaudavo - jo uždaviniai visada nauji, dažnai sukurti iš vakaro. Tą supratau, kai pamokos pradžioje prasitarė: „Paskolinkit kas parkerį. Vakar buvau lentpjūvėje, matavau rąstus, gaminius ir pamečiau savąjį. Gaila, geras buvo!“ Toks tatai buvo mokytojas K.Klimavičius, mano pirmasis direktorius, nežinia, kiek kam padėjęs, gelbėjęs ar pataręs, perspėjęs. Visų mokinių vardu dėkojame buvusiam jo mokiniui habil. dr. prof. Juozui Vaitkevičiui už leidinį apie Mokytoją iš didžiosios raidės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rašė visada tik Lietuva!

Balandį buvo metai, kai netekome habil dr. Reginos Žepkaitės. O mūsų laikais ji buvo jauna, ką tik baigusi aukštuosius istorijos mokslus. Tiksli, taktiška, rami, greičiau nusišypsos negu bars. Jos rimtis, pareigos suvokimas, požiūris į darbą neleido mums lengvabūdiškai elgtis pamokose - jai įėjus į klasę, visi kibdavom dirbti. Nors tuometis istorijos kursas buvo labai ideologizuotas, tai buvo istorija be istorijos, sovietinės konstitucijos liaupsinimas. Mokytoja daug ką apeidavo arba tiesiog „pažaisdavo“ tokiomis prievartinėmis temomis kaip „Vyrų ir moterų lygiateisiškumas“, „Teisė į darbą..., į poilsį“ ir kt., kad kas nors nepaskųstų jos. O skųsti buvo kam kiekvienoje klasėje. Tačiau mokytoja nei tada, nei vėliau savo moksliniuose darbuose nerašė „Tarybų Lietuva“, visada tik Lietuva! Mums to užteko: mes supratome tuo metu vyravusią tyliąją visuotinę rezistenciją.

REKLAMA

Skatino ir mus turtinti kalbą

Spalvinga asmenybė buvo mokytojas K.Žievys, kalbininkas, lietuvių kalbos vadovėlio (nespausdinto) mokytojų seminarijoms autorius, filologinių ekspedicijų dalyvis, drąsus ir tiesus kovoje už gimtąją kalbą, reiklus mokytojas ir auklėtojas. Įeis, būdavo, į klasę su didžiuliu portfeliu, žvalgysis tol, kol pamatys, kas jam nepatinka. „Tai ką, duoną maišyti pasiruošęs?“ - kreipiasi į marškinių rankoves atsiraičiusį vyrioką. Kitam: „Tai pamoka yra geriausias laikas panagėms išsivalyti?!“ Atsakinėdami suklysti bijom, nes klaidą lydėdavo koks nors evangeliškas pamokymas. Dažnai išgirsdavom: „Na ir pasakei, kad net plaukai ant galvos atsistojo", - ir perbraukdavo ranka per visada plikai skutamą galvą, nusišypsodavo ir dairydamasis po klasę tartum gėrėdavosi savo sąmoju.

REKLAMA

Pastebėtas pašnekovo tarties, kirčiavimo klaidas taisė visada ir visur. Kartą minint sovietinę šventę lektorius iš miesto mūsų aktų salėje skaitė pranešimą ir nuolat tardamas žodį „liaudis" įkyriai jį kartojo, kad mokytojas K.Žievys neištvėrė ir garsiai riktelėjo: „liaudis!". Kurį laiką stojo tyla. Pats mokytojas kalbėjo lėtai, taisyklingai, preciziškai artikuliuodamas visus garsus, to reikalavo iš visų. Pamokose dažnai polemizuodavo su šalyje žinomais kalbininkais, natūraliai skatindamas ir mus turtinti savo kalbą. Turėjo puikią kalbinę klausą. Kartą pamokoje manęs paklausė, kaip žmonės vadina vietovę pakeliui į Krikštonių bažnytkaimį (esu nuo ten kilęs). Atsakiau: „Miškelis." Deja, ne. Tai dzūkams nebūdinga, bet šio krašto dzūkai taria „miškėlis". Mokytojas buvo žodyno talkininkas, rinko žodžius, siuntė Mokslų akademijai, džiaugdavosi gavęs simbolinį atlygį.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip auklėtojui jam rūpėjo mūsų moralinės nuostatos. Antrame kurse sutarėme su draugais slapta švęsti Kūčias. Tvirtovės g. gyvenančios dvi mergaitės susitarė su šeimininkais. Susirinkome prie kuklaus stalo, bet gausiai - daugiau nei dvidešimt. Nuotaika gera, atrodė, kad esame saugūs. Vos susėdus už stalo, prasiveria durys ir įeina moksladraugis Stasys Belickas su nepažįstamuoju. „Tai švenčiate Kūčias?" Atsakymo nesulaukė. „Tai kiek čia jūsų susirinko?" - ir ėmė mus skaičiuoti, bet vis klydo. Jaučiau, kad pamatęs kurso draugus kažkiek sutriko. „Rytoj išsiaiškinsim", - ir išėjo. Kurį laiką buvo nejauku, bet šventė įvyko. Aišku, mokykloje buvome ištardyti ir įvertinti: abiem mergaitėms sumažintas elgesio pažymys, visiems kitiems - papeikimai, o skelbimų lentoje - nubaustųjų sąrašas. Tąkart auklėtojas pasikvietęs mane nebarė, paklausė tik vieno: „Ar daug buvo butelių ant stalo?" Pasakiau tiesą - vienas... vyno. Mūsų auklėtojas geriančių, rūkančių, tinginukų, apsileidėlių nemėgo. Kaip auklėtojas nukentėjo, mes nesužinojome, bet kitais metais mūsų jau neauklėjo.

Mane su auklėtoju K.Žieviu siejo artimesni santykiai, kadangi jo žmona kilusi iš mano tėviškės, tad jis vasaromis čia meškeriodavo - buvo užkietėjęs žvejys. Jo žmona - dvarininko dukra. Štai kodėl nespausdino jo gramatikos, kodėl Pedagoginiame institute buvo atmesta jo kandidatūra į dėstytojus. Aš prisiminiau analoginį įvykį, kai tais laikais dorų istorikų pastangomis buvo bandoma išspausdinti Krikštonių klebono, mokslininko, etnografo J.Reitėlaičio bent vieną studijų knygą iš poros dešimčių. Atrodė, viskas suderinta, autorius nuvežtas į Vilnių pasirašyti sutarties, bet, sužinojus esant jį kunigu, atsisakyta.

REKLAMA

Baigęs tris kursus sutikau auklėtoją Alytuje, gatvėje. Pasikvietė į savo namus, pavaišino skania vaisių sriuba, išklausinėjo, po to ištraukė iš knygų spintos 1948 m. išleistą „Lietuvių kalbos žodyną" ir užrašė: „Geram savo mokiniui K.Muzikevičiui. 1956.VI.28. K.Žievys." Turiu jį ir šiandien. O po 10 metų, kai pravažiuodamas vėl stabtelėjau Alytuje, sužinojau apie auklėtojo mirtį. Nuskubėjau į savo mokyklą: pašarvotas velionis skendėjo baltų kalijų žieduose toje pačioje mokyklos aktų salėje, kurioje mes visada laukdavom jo įdomaus, šmaikštaus pasisakymo. O kartą net paklausėme, kiek reikia ruoštis. Atsakė: „Kol nueinu iš salės į tribūną." O dabar mintimis išlydėjau mokytoją, auklėtoją, kartu ir daugelį gražių jaunystės prisiminimų, kurie, rodos, ir šiandien gyvi Miesto sodo pušų ošime, fontano čiurlenime, suolelių tyliame susimąstyme, rožių kvapu sklindantys po visą jaunystės miestą, kuriame laimingas buvau šešerius metus.

Bėgom neatsisukdami

Trečiame kurse K.Žievį pakeitė jauna pedagogikos mokytoja O.Plikynaitė, nuoširdi, motiniška. Po griežtoko K.Žievio, kurio vienaip ar kitaip prisibijojom, dabar pajutome artimesnius santykius, o ir mes buvome rimtesni. Auklėtoja tuoj suburia kursą ir imamės darbų: ji surežisuoja ištrauką iš tuo metu propaguojamos A.Makarenkos „Pedagoginės poemos". O po dvejų metų, per diplomų įteikimą, aš tą knygą gavau dovanų iš asmeninės auklėtojos bibliotekos. Po daugel metų auklėtoją netikėtai sutikau Vilniuje, konferencijoje, jau kaip mokslininkę, Pedagoginio instituto dėstytoją. Sutrikau - visą gyvenimą savo mokytojams mes esame tik mokiniai.

REKLAMA

Stingant vadovėlių tenkinomės užrašais. O vaizdinių priemonių buvo dar mažiau. Kokį poveikį jos turėjo, prisimenu vieną epizodą. Kartą vieną lietuvių kalbos pamoką atėjo vaduoti J.Mikulevičius. Tema - Vincas Kudirka! Ar nespėta pašalinti iš programos, ar mokytojas savo nuožiūra išdrįso aiškinti?! Pasakodamas parodė vieną nuotrauką, kur V.Kudirka groja violončele! Nustebau: poetas, publicistas, o... moka groti?! O kodėl aš negaliu išmokti groti? Kaip būtų gerai ir prie pavardės pritiktų. Ir pramokau.

Kitaip bendravome su oriu, mažakalbiu matematiku S.Totoriumi. Žinojom, jog gyvena vienas, jo namas didelis (ar jam priklauso visas, ar tik butas?), yra parko teritorijoje, netoli Laisvės angelo. Jis laikėsi nuo mokinių atokiau, labai griežtai vertino. Tada jis buvo miesto Švietimo skyriaus vedėjas, bet mokė mūsų II kursą. Pavasarį egzaminas nepavyko, dauguma gavome trejetus. Ir teisingai. Bet... stipendijos negausim ir vasarą, ir dar visą pusmetį! Trys vyrukai ilgai svarstę ryžosi nueiti po pietų į Švietimo skyrių pas mokytoją ir paprašyti ištaisyti trejetus. Sukurpėm ir motyvą.

Sustojom tarpdury: aš pirmas (man buvo pavesta kalbėti), už mano nugaros - kiti du. Veiksmas vyko taip:

REKLAMA

- Mokytojau, mes per egzaminą gavome trejetus, dabar negausim ne tik stipendijos, gal net mokytis jau negalėsime. Ištaisykite mūsų pažymius į ketvertus.

Mokytojas tik šyptelėjo.

- Matote, matematiką penketui moka tik Dievas, aš - ketvertui, o mokinys - tik trejetui.

Įkalbinėti nesisekė. Tada pasakiau tą „argumentą":

- Mokytojau, per egzaminą mes gerai atsakinėjome, mokėjome, tik jūs buvote pavargęs ir kaip tik tuo metu, kai mes atsakinėjome, jūs ėmėte snūduriuoti...

Tada jau visų žodžių negirdėjau, tik „Lauk!" Pamačiau kylantį nuo kėdės, stveriantį sunkų sugertuką ir juo beužsimojantį. Aš trauktis, draugai įsirėmę į staktas nesitraukia. Jiems tai kas, o aš stoviu pirmas - klius tai man. O kai mokytojas ėmė artintis, viltys galutinai žlugo: išgarmėjom į gatvę ir bėgom neatsisukdami.

Supjautos malkos padėjo gauti ketvertą

Susirinkę rudenį sužinojome, jog S.Totorius - mūsų direktorius. Šis įvykis nebuvo prisimintas. Pasikeitė ir matematikos mokytojai. Vėl kasdien ir žiemą, ir vasarą 10 min. prieš pamokas stadione mankštinomės. Pats direktorius išeidavo sergėti, pavėlavusiųjų gaudyti. Sugautuosius vesdavosi į mokyklos teritoriją trauklapių (gysločių) rauti. Jo reiklumas vertė mus, berniokus, ieškoti išeičių: pavėlavę sulįsdavome į gyvatvorę, mankštai pasibaigus nematomi įšokdavom į būrį.

REKLAMA

Nepaprastu nuoširdumu, jautrumu, geraširdiškumu, pasiryžimu viską padaryti, kad tik mes pamiltume matematiką, išsiskyrė mokytoja E.Stančikaitė. Kiekvieną dieną buvo pasiryžusi ir po pamokų papildomai dirbti. Tuo mes kažkiek naudojomės, bet matematika mumyse prieglobsčio nerasdavo. Vėl grėsė trejetai. Reikėjo kažką veikti. Ryžomės dviese aplankyti mokytoją namuose. Pastebėjome jos šeimininkų kieme medžių krūvą, skirtą malkoms. Paaiškėjus, jog tos malkos priklauso mokytojai, kaipmat jas supjovėme. Pajutom palengvėjimą. Mokytojai papildomai padirbėjus su mumis, mes ištempėm ketvertui ir stipendiją gavom.

Tikra atgaiva buvo praktikos darbų mokytojo J.Pranevičiaus pamokos bandomajame sklype. Pradžioje manėme, kad mes, dar vakar buvę kaimiečiai, viską mokame. O ką dar gali sužinoti? Deja, nepažinome augalų, jų atmainų, vegetacijos, sėjomainos. Nemokėjom net medelio apkasti, iškasti nesužeidus jo šaknų, „aprengti" augalo žiemai. Pasijutome nejaukiai, blėso išdidumas, vis daugiau klausinėjome mokytoją. Stebėtina, kad ir po daugel metų jis mus atpažindavo, prisimindavo pavardes, visada atvykdavo su kitais mokytojais į kursų susitikimus.

REKLAMA

„Mes - tai Mokytojų seminarijos vyrai"

Mes savo mokytojus labai gerbėm, mylėjom, žavėjomės, stengėmės jų neįžeisti, nebėgom iš pamokų, o mokytojai gyveno mūsų rūpesčiais, stengėsi mus apsaugoti nuo to laiko negandų. Jie suvokė, kad ne visada buvome sotūs, gražiau apsirengę. Tik gaila, kad mes nežinojome, kokias gyvenimo negandas jie yra patyrę. Tik mūsų nuojauta sakė, kad mus moko neeiliniai mokytojai, savo srities specialistai.

Menu profesionaliai mokiusį kūno kultūros mokytoją R.Pocių, kuris niekada nenumesdavo mums kamuolio ir „žaiskit". Jis pirmiausia detaliai išaiškindavo, parodydavo kiekvienos sporto šakos taisyklingus judesius, kad mes nepatirtume traumų, - niekada neleisdavo atlikti betikslių judesių. Mes mokytoją gerbėme, klausėme, mums patiko jo pamokos. Gal nusišypsosite, bet taip buvo. Kartą dar šaltoką pavasarį vyko pamoka miesto stadione. Pasakė, kad mes turime įvykdyti normatyvus, t. y. bėgti atitinkamas distancijas. Mes dėvėjome namie austus ir kaimo siuvėjų pasiūtus tiek viršutinius milo, tiek apatinius drobinius drabužius. Mokytojas paprašė nusivilkti viršutinius, bet mes gėdijomės mergaičių. Tada susitarė su jų mokytoja, kuri jas išsivedė už stadiono tvoros, o mes pasiraitę apatines kelnes įvykdėme tuos normatyvus.

REKLAMA

R.Pociui išvykus į Vilnių, jį pakeitė A.Šukaitis. Menu, kaip mokėmės rikiuotės, kad mokykla darniai žygiuotų tuose spalio ir gegužės paraduose. Mokytojas visada buvo pakilios nuotaikos, ją perimdavom ir mes, todėl pakakdavo ar pamokoje, ar toje demonstracijoje jam sušukti „Kaip, vyrai, dainą?!" ir mes tuoj „užmūrydavom": „Ant kalno mūrai..." Ir ne tos svetimos, prievartinės šventės ideologija ar tribūnose „liaudies tarnai" mums rūpėjo, o pasididžiavimas: mes mokam darniai žygiuoti, mes - tai Mokytojų seminarijos vyrai.

Neišvengta ir vaikiško užsispyrimo

Karinio parengimo mokytojo M.Bairaševskij pamokose ardėm, valėm ir surinkom kažkokius trofėjinius šautuvus, šaudėm iš pneumatinių ginklų į popierinius taikinius (o kartais ir pro langą, kai nematė), bet daugiausia su jais žygiavome mokyklos stadione, atlikome rikiuotės pratimus. Mokytojas buvo taikus, mokė nuoširdžiai, reikalaudavo ypač tankios rikiuotės, tiesiog lipti vienas kitam ant kulnų. Kartą bendraklasiui Stasiui N. iš paskos žygiuojantysis užmynė ant bato ir padas liko kyboti. Mokinys pasiprašė išeiti iš rikiuotės, o aš pasisiūliau jam padėti. Šalia nebuvo jokio akmenėlio. Tada Stasys, nusiėmęs šautuvą nuo peties, ėmė kalti buože padą prie bato. Pamatęs mokytojas užpyko, ėmė barti: „Šautuvas - garbingas ginklas, karys ir žūdamas jo nepaleisdavo iš rankų" ir t. t. - vos ne visa pasaulinio karo istorija, o mes leipstame juokais žavėdamiesi jo išradingumu. O tas mūsų Stasys buvo neturtingas, turėjo tik motiną, jo batai išsiskleisdavo ir šiaip vaikščiojant. Jis ir į komjaunimą įstojo, nes jam už tai davė kerzinius batus.

Prisiminiau savo mokytojus. Daugelio jų jau nebesutiksiu, nepasakysiu ačiū. O tada ar visada šį žodį jie iš manęs girdėjo?!

O mes, mokiniai, ar visada buvome šventi? Visaip buvo: neišvengdavom slapčia mokytojus pravardžiuoti, apgaudinėti, vaikiškai pasielgti, o kartais nesugebėjom jų suprasti, jiems pagelbėti.

Prisimenu įvykį, kurį šiandien labai smerkiu. Vieno dalyko kurį laiką niekas nemokė. Atėjusi mokytoja uždavė išmokti apie 50 puslapių tekstą. Pamanęs, kad kiti neprisivers tiek išmokti, pasiruošiau ir kitą pamoką pasisiūliau atsakinėti. Mokytoja sutiko, ilgai klausinėjo, padėkojo ir parašė... trejetą! Užpykau. Kitą pamoką su mokytoja atėjo kažkoks tikrintojas. Dabar jau ji pašaukė mane atsakinėti. Ir tada kilo vaikiškas užsispyrimas: kaip beklausė, aš vis „nežinau, neatsimenu, nemoku", kol pagaliau parašė dvejetą. Nemokėjo ir kiti. Mokytoją sutikau mieste po pietų. Ji taip sielojosi dėl manęs. O apie save nieko. Šiandien prieš tą mokytoją aš suklupčiau. Gerais tikslais tada į pamokas joks tikrintojas neateidavo.

Tekdavo imtis įvairių gudrybių

Tekdavo mokytojus ir apgauti. Mokytojo I.Kiaunės pamokose piešdavome ant lapų. Lapo kampe - metrika (pavardė, data...), pažymėta jau ne pieštuku. Kažkas atrado, kad metriką galima išimti keliskart pridėjus išvirtą ir nuluptą kiaušinį ir įrašyti savo pavardę. Kai mergaitės atsiskaitydavo, mes, berniukai, parsinešę namo atlikdavome tą procedūrą ir pateikdavome kaip savo darbą.

Egzaminus laikydavome kas pusmetį. Tekdavo imtis gudrybių. Jeigu egzaminas žodžiu, susitardavom su raštinės sekretore - kai ji karpys bilietams lapelius, kuriuos mes trauksime, tai vieną dešimtį kirps per langelio vidurį, kitą - prie pat linijos ir t. t. Tada tekdavo išmokti tik apie 10 bilietų.

Ypač stropiai mus ruošdavo mokytojai, dėstantys metodiką, pedagogiką, jog ir aukštojoje mokykloje jautėmės labai gerai. Mes kruopščiai atlikome pedagoginę praktiką: rašėme pamokų planus ir konspektus, gaminome vaizdines priemones, konspektavome stebimas pamokas. Tačiau kartais neprisiversdavome pamokos konspektuoti, o reikėjo turėti griežtai nurodytą kiekį. O kur imti, kai praktika jau baigta? Mūsų Algis G. nusprendė taip: mokytojai visko neskaitys, pasižiūrės pradžią, pabaigą ir to pakaks, o kas vidury parašyta - neskaitys, svarbu tekstas. Tad atsivertė Jono Biliūno „Jonuką" ir perrašė į duotas skiltis. Deja, deja... O kiek skanaus juoko buvo per praktikos aptarimą!

Nekontroliuojami šeimininkų, pas kuriuos nuomojome lovas, kartais elgdavomės, ką sumanydavo mūsų vaizduotė. Sužinoję, jog Nemunas, tekėdamas per Alytų, daro kilpą aplink miestą, ryžomės jį apiplaukti, bet ne valtimi. Pulko g. tęsiniu, per Vidzgirio mišką pasiekdavom Nemuną. Marškinius ir trumpas kelnaites užsirišdavom ant galvos ir pasileisdavom plaukti pasroviui. Tai buvo nuostabus jausmas, tik pavojaus mūsų galvos nesuvokė. Atplaukdavom iki Antano Juozapavičiaus tilto. Išlipę į krantą apsivilkdavom sausais drabužiais ir pareidavom namo.

Rizikuoti teko ne kartą

Sovietinė cenzūra išvalė bibliotekas, atrinkdama ir išmesdama „antitarybines" knygas. Viename Pulko g. kieme styrojo jų krūva. Dieną prie jų artintis buvo pavojinga. Sulaukę sutemos ryžomės ateiti. Pasekę, kad niekas mūsų nestebi, prisikimšome užančius ir parsinešėme namo. Žygį kartojome, kol krūva vieną dieną dingo. Keista, kad tarp jų radome ir rusų rašytojo Valentino Katajevo „Baltuoja burė vieniša". Suabejojome revizorių intelektu! Kodėl bijojome? Kartą per pertrauką į klasę įėjo suaugęs vyras, gal saugumietis. Vienas bendraklasis po suolu pasikišęs knygą skaitė ir jo nepastebėjo. Nepažįstamasis paėmė iš jo knygą, pasidomėjo mokiniu ir ją išsinešė. Neprisimenu, kokią knygą skaitė, nežinau, kiek jam pakenkė, o gal tik sutapo, bet mokinys kitais metais kažkodėl negrįžo. Panašūs dingimai mums nebuvo naujiena.

Ir apie rinkimus. 1953 m. pradžioje, žiemą, rinkimų išvakarėse iš kurso atrinko grupelę moksleivių, vakarop pervedė ledu per Nemuną. Apsistojome kaimo mokykloje - rinkimų punkte. Jau buvo atodrėkis, sniegas pažliugęs, kalneliai pliki, pūtė drėgnas stiprokas vėjas. Visą naktį nemiegojome, sėdėjome suoluose, šnekučiavomės. Stribai pakaitomis lauke budėjo po vieną. Paskui siuntė mus, berniukus. Lauke gūdu, purškia lietus, tamsu, vėjas perpučia kiaurai ir... baisu.

Apie penktą ryto mus informuoja, kad eisime tolokai, eisime vorele laikydamiesi 20 metrų atstumo, nes nesaugu: pernai tame kelyje jie buvo apšaudyti, du žuvo. Mergaites paliko. Ėjome gerą pusvalandį: partiniai nešė biuletenius, mes - balsadėžes, o stribai - savo ginklus. Visi žinojo, kad žmonės neis balsuoti, o okupacinė sistema reikalavo kuo greičiau balsuoti. Sklido kalbos, kad pirmiems balsuotojams bus duodama dovanų, pavyzdžiui, cukraus 1 kilogramą. Mūsiškiai jokių dovanų nenešė.

Ačiū Dievui, mūsų, einančių ežiomis, pakrūmėmis, laukais, neapšaudė. Gal partizanai žinojo, kad yra mokinių. Kai pasiekėme pirmą ūkininką, dar nebuvo šešių valandų, todėl stirome už kluono kampo. Nekantraudami sulaukė ir puolė belsti į duris, langus ir kelti žmones. Niekas nebalsavo. Grįžome už to paties kampo. Pasišvietę pažiūrėjo į sąrašą, kiek turėjo balsuoti, paskaičiavę sukišo biuletenius į dėžę (urną).

Ėjome toliau. Situacija kartojosi. Švito. Buvome sušalę, pavargę, kai atėjome pas vieną ūkininką. Šeima jau triūsė, tad visi sugužėjo trobon. Suvokę, kad čia bus vaišinamasi, mes išsisklaidėme. Niekam nesakęs nuėjau į kluoną, įsirausiau į šieną, tikėdamasis išdžiūti, sušilti ir... užmigau. Nubudau, kai išgirdau ieškančių po visą kluoną stribų balsus. Išsigandau, nes jie buvo pikti, suirzę, nes gal pamanė, jog pabėgau jų išduoti. Bet manęs nebarė, o „balsavimas" tęsėsi, kol sugrįžome mokyklon.

Tas stebuklingas maišelis

Ir pabaigoje apie tai, dėl ko jaunystėje labai nesisielojome. Tai mūsų buitis. Ji buvo visų vienoda, pilkoka, skurdi. Dauguma iš kaimų, išsibarstę po visą miestą. Samdėmės lovas, gyvenome po vieną, du ir būreliais. Šeimininkė iš mūsų produktų pagamindavo pietus, ryte ir vakare prie arbatos - savas maistas. Ilgėjomės namų. Maršrutinių autobusų provincijos link nebuvo, pakeleivingų - kaip Dievas duodavo, tad ne kartą 30 kilometrų tekdavo pareiti pėsčiomis. Gelbėdavo Alytaus turgūs. Mano namuose nebuvo ką parduoti, nes prie vieno stalo sėsdavo valgyti 12 asmenų. Kaimo žmonės, prieš važiuodami į turgų, atsiklausdavo, ar reikia ką nors mums perduoti. Iš močiutės išaustos drobės mama buvo pasiuvusi maišelį, kuris su namie pagamintais produktais ir keliaudavo gerųjų žmonių dėka į Alytų ir atgal. Kartais dar neišėjus į mokyklą prie Suvalkų (dabar Kepyklos) gatvės vienaaukščio Ražanskų namelio sustodavo tai vežimas, tai rogės, o jame - tas stebuklingas maišelis. O kad dabar aš jį turėčiau, tai saugočiau kaip relikviją!

Pagaliau - valstybiniai egzaminai, diplomas, išleistuvės. Neilgai užsibuvome prie mergaičių paruošto kuklaus išleistuvių stalo - norėjosi paskutinį kartą sušokti valsą, lig aušros paklajoti po pušyse skendinčią Dzūkijos sostinę.

1957 m. pavasarį Alytaus pedagoginė mokykla (mokytojų seminarija), gyvavusi 16 metų, išleido paskutinę laidą. Praėjo 44 metai, tad nenuostabu, kad apie ją daug kas nėra girdėjęs. Jos buvimą šiandien liudija Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos pastatas, mokyklos skverelyje - paminklas mokytojui ir direktoriui K.Klimavičiui bei joje dirbę mokytojai ir daugiau kaip 800 ją baigusių seminaristų, būsimų pradinių klasių mokytojų, iki šiol vis dar besirenkančių į susitikimus.

Rymo senasis seminarijos pastatas ir mįslingai žiūri į Miesto sodą, į jo širdį - fontaną, rožėmis apglėbtą, ir vandens purslais gaivina žmogaus sielos troškimą kilti Laisvės angelo sparnais į didžiausią žmonijos vertybę - mokslą, duodantį žmogui gyvenimo prasmę.

Spalio 14-ąją Alytaus mokytojų seminarijos įkūrimo septyniasdešimtmetis

Dzūkijos sostinėje spalio 14 dieną minimas Alytaus mokytojų seminarijos (pedagoginės mokyklos) įkūrimo 70-metis. Ši pradžios mokyklų mokytojų rengimo įstaiga veikė 1941-1957 metais ir parengė 827 pradžios mokyklų mokytojus. Alytuje spalio 14-ąją vyks tokie renginiai:

11.00 val. - šv. Mišios Šv. Angelų Sargų bažnyčioje.

11.45 val. - muzikos mokyklos mokinių ir mokytojų koncertas Šv. Angelų Sargų bažnyčioje.

12.10 val. - iškilmingos dalyvių eitynės, stabtelėjimai prie Senamiesčio pradinės mokyklos bei Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos ir iškilmingas atminimo lentų atidengimas.

13.00 val. - renginys Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje.

14.15 val. - „Prisiminimų upė“ prie vaišių stalo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų