Seimūnams ir visuomenės veikėjams atkakliai besipliekiant, ką galima ir ko negalima vadinti šeima, ne vienas tūkstantis Lietuvos mamų, tėčių ir vaikų suglumę stebisi: nejaugi jie – ne šeima? Vieniša mama, vienišas tėtis... Didėja emigracija, gausėja skyrybų skaičiui, o ir šiaip gyvenime tai čia, tai ten vyksta įvairiausios negandos, todėl dalis vaikų lieka augti su vienu iš tėvų – mama arba tėčiu. Skamba liūdnai? Be reikalo. Nes tikriausiai ir jūs pažįstate ne vieną tokią šeimą (nepaisant suremtų ideologinių iečių, visi žinome, kad tai – šeima), kur vaikai, kaip ir su abiem tėvais augantys jų bendraamžiai, yra mylimi, žaidžia, mokosi, turi širdžiai mielos veiklos ir tiesiog gyvena normalų, įprastą gyvenimą. Ne paslaptis, kartais emociškai netgi geresnį nei tie, kurių tėvus sieja tik keturios namų sienos ir santuokos liudijimas.
Vis dėlto tiek vienišos mamos, tiek vieniši tėčiai dažniausiai susiduria su specifinėmis problemomis. Pavyzdžiui, kaip atstoti ir tėtį, ir mamą tuo pat metu?
Vieniša mama – misija įmanoma
Vienišos mamos likimas visais laikais buvo nelengvas. Faktas, kad vienišų mamų vis daugėja, nedžiugina. Tačiau belieka pasidžiaugti, kad visuomenės požiūris į moteris, be antrosios pusės auklėjančias savo vaikus, pastaraisiais dešimtmečiais yra visiškai pasikeitęs.
Nepilnoje šeimoje augantis berniukas gali neišsiugdyti vyriškų savybių, o mergaitė – nematyti tinkamo vyriško elgesio modelio – tai bene pagrindinė baimė, kuri užvaldo daugumą moterų, susiklosčius situacijai, kai tenka vaiką auginti be tėvo. Daugiausia klausimų ir nuogąstavimų paprastai patiria mamos, kurios vienos augina sūnus. Nepaisant to, kad tėvo vaidmuo tiek mergaičių, tiek berniukų gyvenime – labai svarbus, joms tenka atremti dar ir visuomenės abejones: manoma, kad berniukui tėvo tarsi reikia labiau.
Tačiau ką daryti, jei tėčio tiesiog nėra?
Jei viena auginate berniuką
Pažintis su idealu. Svarbiausia – suvokti, kad neturinčiam tėvo berniukui labai reikšmingas tampa vyro idealas – realus žmogus ar personažas, į kurį jis norėtų tapti panašus ateityje. Berniukas neišvengiamai šio idealo ieškos. Todėl reikėtų apdairiai parinkti filmus, knygas, kuriomis jis domisi – tokias, kuriose nerūktų stiprių herojų, vyrų, gebančių mylėti, padėti kitiems, valingų ir talentingų.
Ne mamytės sūnelis. Neturėtumėte sūnaus lepinti. Nuo ankstyvos vaikystės jis turėtų būti mokomas savarankiškumo ir pratinamas prie „vyriškų“ darbų. Natūralu, kad mamai lengviau mokyti sūnų tradiciškai moteriška laikomos veiklos – skalbti, tvarkyti namus, ruošti valgį. Be abejo, kiekvienam vyrui tokie įgūdžiai –tik į naudą, bet nepamirškite, kad berniuko savirealizacijai labai svarbu išmokti ir vyriškų darbų. Jei pati nesugebate nei įkalti vinies, nei pataisyti išklibusios stalo kojos – paprašykite artimo giminaičio ar šeimos draugo, kad pamokytų tai padaryti jūsų ūgtelėjusį sūnų.
Kur reikia vyriškų rankų? Skirkite sūnui pareigų namuose, tegul jis turi sritį, už kurią būtų atsakingas. Tai stiprins jo pasitikėjimą savimi, berniukas augs jausdamasis tikru mamos pagalbininku.
Vyrų pasaulis. Jei pati nesijaučiate stipri srityje, kuri domina berniuką, nesiverskite per galvą besistengdama to išmokti. Kartais geriau leisti jam pačiam susirasti reikiamos informacijos, įgyti įgūdžių. Tegul jis turi savo vyrišką sferą, kur mama bus ne mokytoja, o tik ne itin šiuose reikaluose išmananti moteris. Taip stiprės berniuko savivertės suvokimas, galiausiai jis turės savo „vyrišką“ pasaulį, kuris gali tapti svarbia teigiama atsvara sunkesniais gyvenimo periodais..
Komplimentai kaip auklėjamoji priemonė. Nepamirškite vaiko pagirti ir padrąsinti: „Neabejojau, kad tau viskas pavyks!“, „Tikrai pasiseks, tikiu tavimi“. Tai stimuliuos jį tobulėti ir neleis jaustis silpnam.
Mamos riteris. Mama be tėvo likusiam berniukui tam tikra prasme yra tas žmogus, kuriame jis mato savo gyvenimo prasmę. Juk jis neišvengiamai anksčiau ar vėliau pasijus vieninteliu jūsų pagalbininku ir parama. Todėl jam labai svarbu, kad jo poelgiai būtų įvertinti, ir žinoti, kad jis pats savarankiškai pasiekė išsikelto tikslo. Vėliau tai teigiamai veiks jo santykius su kitomis moterimis, taigi apsišarvuokite kantrybe. Be tėvo likusiam vaikui ypač reikalingas protingas, „neperspaustas“ mamos palaikymas, meilė.
Jei viena auginate mergaitę
Nenuostabu, kad vienišai mamai lengviau auginti dukrą nei sūnų. Šiuo atveju vaikas atrodo suprantamesnis, artimesnis. Tačiau ir tokiuose santykiuose gali slypėti povandeninių akmenų. Juk mergaitei tėvo vaidmuo šeimoje taip pat svarbus – jis turėtų tapti tarsi patikėtiniu, į kurį ji visada gali atsiremti, kuriuo pasikliauna, klausia patarimo, pagalbos. Tėtis yra tas, kuris išmoko bendrauti su išoriniu, ne visada draugišku pasauliu.
Teigiamą tėvo įvaizdį labai svarbu išlaikyti ir tuo atveju, jei su šeima jis negyvena, todėl venkite sarkastiškų užuominų ir neigiamų komentarų apie jį girdint vaikui. Priešingu atveju užaugusiai mergaitei bus sunku kurti savo santykius su vyrais, nepasitikės jais.
Mergaitei, kuriai tėvas negali tapti pavyzdžiu ar šio žmogaus jos gyvenime tiesiog nėra, vertėtų suteikti progų pabendrauti su kitais suaugusiais, artimais jūsų aplinkos vyrais, kuriais besąlygiškai pasitikite: krikšto tėvu, seneliu, jūsų broliu, kitu artimu giminaičiu. Tai nereiškia, kad šie žmonės turėtų nuolat aktyviai dalyvauti jos gyvenime. Tačiau būtų puiku, jei kartkartėmis atvažiuotų pasiimti iš būrelio, palydėtų į mokyklos koncertus, dalyvautų gimtadienio šventėse ir pan. Augančiai mergaitei svarbu pačiai pajusti ir parodyti klasės ir kiemo draugams, kad jos gyvenime taip pat yra stiprus, suaugęs vyras, kuris prireikus ją apgins, užtars ir patars.
Vienišas tėvas – ar tai keblu?
Pastaruoju metu šeima, kai vaiką ar vaikus augina vienas tėvas, taip pat nėra retenybė. Vienišas vyras, narsiai prisiėmęs atsakomybę rūpintis savo vaikais, visuomenėje vertinamas su pasigėrėjimu ir pagarba. Tenka pripažinti, kad analogiškoje situacijoje atsidūrusi moteris vertinama kaip savaime suprantamas reiškinys, o vyrams tai tarsi žygdarbis.
Ir vis dėlto jų problemos dažnai paliekamos šeimos viduje, patys vyrai ne pernelyg dažnai išdrįsta klausti patarimo, kaip elgtis iškilus įvairiausiems keblumams.
Pirmasis iššūkis jų laukia iškart, kai tik namuose dėl kokių nors priežasčių nelieka moters, – prisiimti moteriškus darbus. Jei iki tol buitimi daugiau rūpinosi moteris, vyrui tenka išmokti dalykų, apie kuriuos jis anksčiau nė nenutuokė. Tarkime, jei įjungti skalbyklę ar išvirti košę daugeliui jų – ne problema, tai supinti dukrai kasas gali būti kebliau. Tokiems tėčiams patariama nesidrovėti klausti patarimų ir prašyti pagalbos iš šalies. Tokiais atvejais puiku, kai netoliese yra mylinti močiutė.
Vaikas neturėtų jausti negatyvaus tėčio požiūrio į mamą, ypač jei auginamas berniukas, – vėliau toks „pasigautas“ neigiamas požiūris gali transformuotis į nepasitikėjimą moterimis.
Vyrams, kurie augina vaiką vieni, tenka išmokti rodyti jam daugiau dėmesio, švelnumo ir meilės nei tai darytų augindami atžalą drauge su mama. Daugelis moterų to pasiekia intuityviai, o vyrams tenka pasistengti. Vaikui, augančiam be mamos, šilumos ir artumo reikia daugiau nei pilnose šeimose augantiems jo bendraamžiams. Nemanykite, kad tai jį išlepins. Atvirkščiai, tai padidins tarpusavio pasitikėjimą.
Labai svarbus vyriško auklėjimo rodiklis – tinkamai organizuotas dienos režimas. Vaikas turėtų laiku pavalgyti šilto maisto, turėti laiko pailsėti, pakankamai išsimiegoti. Kad vaiko veikla būtų kuo įvairiapusiškesnė, pasidomėkite, kokius būrelius jis norėtų lankyti, kokius laisvalaikio leidimo būdus labiausiai mėgsta. Tėčiams lengviausia pasirūpinti aktyviu poilsiu – tai didelis privalumas. Kokybiškai bendrauti su vaikais itin padeda bendros pramogos – drauge žiūrėkite filmus, klausykitės muzikos, skaitykite knygas balsu.
Vienišas tėtis ir dukra
Stiprinkite emocinį ryšį. Domėkitės dukros santykiais su draugėmis, stebėkite, kaip ji leidžia laisvalaikį. Neverskite jos būtinai imtis veiklos, kurią manote esant naudingą, o teiraukitės, kas jai pačiai įdomu.
Prašykite pagalbos. Tai, kad kai kuriuos moteriškus darbus mergaitei atlikti lengviau nei jums, veikiausiai pastebėjote. Galbūt ją to išmokyti spėjo mama, o gal atidžiau stebėjo, ką daro močiutė, draugės. Nesidrovėdamas prašykite dukters pagelbėti, skirkite jai namuose pareigų – taip mergaitė pajus, kad yra aktyvi šeimos narė, o ne tėčio lepūnėlė.
Mergaitėms svarbu atvirauti. Parodykite, kad jumis galima pasitikėti. Teiraukitės jos apie asmeninį gyvenimą, domėkitės pasakojimais. Ir stenkitės neišsisukinėdamas atsakyti į jai kilusius klausimus. Beje, jei jūs užmegsite naują romantišką pažintį, nesislapstykite ir nemeluokite – paaiškinkite jos amžių atitinkančiais žodžiais, kas ir kodėl vyksta jūsų asmeniniame gyvenime. Ir nepamirškite priminti, kaip stipriai ją mylite.
Neskubėkite smerkti jos draugų. Ne paslaptis, kad tėčiams dažniausiai būna sunku draugiškai vertinti dukros draugus – vaikinus, bet pasistenkite. Atsiribokite nuo savo išankstinių nuostatų ir, dukrai susiradus draugą, stenkitės jį vertinti objektyviai, domėkitės, kodėl jis jai patinka, nepamirškite, kad ši meilė – dar vaikiška, o jūs – suaugęs žmogus, todėl širsti ir pykti beprasmiška, verčiau supraskite, palaikykite ir... jei prireiks – saugokite. O tai galėsite padaryti tik tuomet, jei dukra išties jumis pasitikės.
