Ką veikti išlaikius pavasario sesijos egzaminus? Sėdėti pas mamą? Hmm... nebent tik pirmą studentišką vasarą. Susirasti darbą Lietuvoje? Problematiška. Išvažiuoti ieškoti laimės į Jungtinę Karalystę? Kodėl gi ne. Dalinuosi savo įspūdžiais iš vasaros, praleistos vienoje iš Anglijos įdarbinimo agentūrų. Tiesą sakant, jau po pirmųjų studijų metų savo CV „papuošiau“ darbo Anglijos fabrikuose įrašu. Tačiau šią vasarą parūpo pamatyti, kaip viskas atrodo iš kitos darbuotojų rinkos pusės – įsitaisiau į šiltą vietelę vienoje įdarbinimo agentūroje, kurioje visą vasarą atlikinėjau ERASMUS praktiką. Agentūra atrenka ir siunčia žmones darbui į fabrikus bei sandėlius – būtent tai aš ir dariau eidama biuro administratorės pareigas.
Pirmieji žingsniai į Angliją kaip visada nedrąsūs dėl nežinomybės jausmo, bet kartu ir jaukiai priimami, mat britai pasižymi mandagumu. Pernelyg dideliu: užmynė – atsiprašo, pastūmė – apgailestauja, sveikinasi, domisi tavimi. Iš pradžių nejauku, o dar tas „Are you all right?“ paklausimas penkis kartus per dieną mane, lietuvę, verčia susimąstyti, gal iš tikrųjų su manimi kažkas ne taip, jei jau klausia? Gan nejauku ir tada, kai paklausia, kaip sekasi ir nueina. Pasirodo, tai tarsi yra pasisveikinimas. Su tokiomis trikdančiomis subtilybėmis ir prasidėjo mano vasara.
Kava su nuosėdomis
Visą praktikos laikotarpį dirbau dviejų britų komandoje. Jau pirmą dieną aprodė, iš kurios kavinės turėsiu kavą rytais pirkti, ir kur gauti pieno jų angliškai arbatai.
Kartą bandžiau jaunajam kolegai padaryti kavos atsinešusi maltos kavos dėžutę. Paruošiau taip, kaip ją dažniausiai geriame Lietuvoje – įdedi kavos, cukraus, užpili vandeniu, kiek palauki ir įpili pieno. Nunešiau, žiūri keistai, sako: „O kodėl čia kažkas plaukioja?“ – „Na, čia netirpi kava“, – atsakau. Paragavo, paspjaudė tirščių trupinukus, pasikrapštė tarpdančius, ir sako: „Ne, aš šito negersiu“. Gavau paaiškinimą, kad malta kava pilama tik į filtrą – aš ne taip ją naudoju. Aišku visa tai buvo juoko forma, nes su kolega puikiai sutardavome, bet jau nuo to laiko kava su tirščiais, pagaminta be filtro, biure įgijo „Lithuanian coffee“ pavadinimą.
Darbo specifika
Taigi, kaip viskas vyksta įdarbinimo agentūroje: kiekvieną dieną paskambina fabrikų ar sandėlių vadovai ir praneša, kiek jiems šiandien atitinkamomis pamainomis reikės žmonių. Dažnai tai būna skirtingas skaičius, dėl to sunku išlaikyti visus žmones pastoviose darbo vietose. Tada vadovas pradeda skambinti ilgiausiai dirbantiems ir patikimiems darbininkams, o jei reikia dar žmonių, klausia mūsų ar nenorime išbandyti vieno ar kito kandidato, kuris neseniai užsiregistravo. Tuomet reikia gerai prisiminti, kas registravosi, kokia to žmogaus pavardė ir kur ieškoti jo interviu lapelio. Visada norėdavosi „įkišti“ į darbo rinką naujai užsiregistravusį lietuvį, bet ne visada pavykdavo.
Mano pagrindinis darbas buvo bendrauti su atėjusiais į biurą. juos priimti. Jau paskambinę į durų skambutį sako: „Hi. I look job“, iš ko matyti, jog bus sunku susišnekėti. Lietuviai, beje, būdavo labai laimingi, kai biure rasdavo savo tautietę ir galėdavo laisvai išreikšti mintis. Man nebuvo draudžiama bendrauti savo kalba. O toliau jau prasidėdavo: kandidatai verkšlendavo, kaip jiems reikia darbo, intensyviai prašydavo (juokinga, nes jie manydavo, jog būtent aš už tai atsakinga), vis kalbėdavo apie savo kompetencijas bei patirtis.
Kartą, kai teko dirbti vienai biure, ir baisiai aprėkta buvau. Įsivaizduok, ateina trys suaugę vyrai. Vienas jų pradeda rėkti, kad TU (!) jam neduodi darbo, o pasakymas, kad darbo dabar nėra, jo nė kiek nenuramina.
Visos išmoktos frazės, kurių populiariausia „Mes jums paskambinsim, kai darbo atsiras.“ yra visiems be galo įgrisusios. Asmeniškai, vis sakydama tai žmonėms ir suteikdama viltį, kad gal kitą savaitę turėsim vietų, jausdavausi apmaudžiai, nes žinodavau, kad yra tik penkių procentų galimybė, jog tai atsitiks. Tačiau tai buvo mano darbo dalis – laikyti darbuotojus kuo arčiau.
Jau minėjau, kad anglai yra perdėtai mandagūs. Tačiau už akių jie šneka, ir šneka daug. Pakalbėję telefonu su žmogumi, padeda ragelį ir išvadina jį kvailiu, keistuoliu ir t. t. Su atėjusiu klientu vėlgi yra be galo malonūs, tačiau dažnai pastarasis išeinant yra palydimas tyliu, negražiu daiktavardžiu. Tada kyla klausimas ar ir mane visaip vadina, kai nesu su jais? Nejauku.
Ne viskas taip gražu
Dažnai vadovas prašydavo, kad surastume jam naują darbininką su normaliu vardu. Tai reikšdavo, kad jam reikia žmogaus iš ES šalių. Tarsi kiti vardai būtų nenormalūs.
Taip pat, kadangi biure dirba vyrai, jiems smagu matyti gražias paneles aplink, todėl pastarosios gaudavo didesnį šansą būti įdarbintos, net jei ir visai nešnekėdavo angliškai. Man buvo be galo keista dėl to, kad vien dėl išvaizdos yra suteikiamos tokios privilegijos. Juokinga, kad kartais vyrukai net prie lango prieidavo nulydėti išėjusias gražuoles akimis.
Imdama interviu iš besiregistruojančių ir stebėdama kolegų darbą pastebėjau, kad norint įsidarbinti fabrike taip pat yra svarbu, kaip elgiesi biure: ar esi mandagus, šypsaisi, ar padarai kažką, dėl ko tave prisimintų. Jei kada eičiau registruotis į naują įdarbinimo agentūrą Jungtinėje Karalystėje, nuneščiau visiems po saldainį – niekas taip nedaro, tad būsiu prisiminta. O dovanas jie dar ir kaip mėgsta. Biure buvo net tradicija kiekvieną penktadienį su darbininkais, kurie atsineša alaus ir traškučių, kartu praleisti paskutines darbo valandas, o vėliau pratęsti pasisėdėjimą gurkšnojant alų bare. Nemeluoju – buvo smagu, tačiau nemalonu matyti, jog alus darbuotojų nešamas su viltimi, kad kitą savaitę jiems vėl duos darbo. O ir duodavo.
***
Vasaros, praleistos Jungtinėje Karalystėje, paliko neišdildomą įspūdį tiek apie anglų kultūrą, tiek apie jų darbo ypatumus. Galiausiai supratau, kad aplinka, kurioje gyvenau ir dirbau, buvo kitokia, todėl ne visada žinodavau kaip elgtis. Būtent tai vertė kaskart ilgėtis Lietuvos. Buvo smagu, bet norėčiau ten sugrįžti tik trumpam – kad pasakyčiau „labas“ ir „ačiū už tai, ko mane išmokėte.“
