XI skyrius
Mane pažadino Oskaro pirštai, švelniai tipenantys ranka iki peties ir atgal.
- Labas rytas.
- Labas, – atsakiau taip pat tyliai.
- Paruošiu pusryčius. Valgysi?
- Nežinau. Kiek valandų? – paklausiau, trindama akis.
- Vienuolika.
- Man reikia į darbą Ir tau paskaitos nuo dvylikos. Kodėl guli?
- Eisiu su tavimi į darbą, – ramiai pranešė.
- ???
- Aš rimtai. Ta mergina, Ana, pasiūlė man parašyti tekstą jų grupės dainai. Jei visiems patiks, gal ir mane pasamdys, – šyptelėjo.
Susiraukiau. Nežinau kodėl, bet nenorėjau, kad jis ten dirbtų. Turėčiau savo vaikinui linkėti gero, bet... Na, aš jam ir linkiu, bet dirbti su juo nenoriu.
- Palįsiu po dušu, – iššokusi iš lovos, susirinkau drabužius ir patraukiau į vonią.
Palindau po šaltu dušu, atgaivinusiu skaudantį kūną. Prisiminus vakarykščius įvykius, nuotaika subjuro. Kai šiandien nueisiu į studiją, ten garantuotai bus ir Kurtas. Kaip man elgtis?
- Ei, greičiau tu ten, jei nori, kad nuvažiuotume laiku, – mintis nutraukė beldimas į vonios duris.
Išlipau iš dušo, susisupau į rankšluostį ir pamažu apsirengiau, net nežiūrėdama į veidrodį, nes kai tik labiau sujudėdavau – kūną badė mažos adatėlės. O ir žiūrėti į nebuvo didelis estetinis malonumas. Meldžiausi, kad tik tos mėlynės greičiau išnyktų. Bet kas iš to, netruks vėl atsirasti...
- Tos merginos... – atsiduso Oskaras, kai išėjau iš vonios kambario.
- Na, ir ką tos merginos? Džiaukis, kad nesidažiau, nes būčiau užtrukusi dar ilgiau, – nusijuokiau.
- Džiaugiuosi, kad nesidažėte, jūsų malonybe – tarė, manieringai nusilenkdamas ir darydamas tai, kas turėjo būti reveransas.
Iškišau jam liežuvį kaip kokia penkiametė ir nuėjau atgal į kambarį.
Atsisėdusi ant nepaklotos ir dar šiltos lovos, įsistebeilijau į mėlyną tašką ant grindų, likusį čia nuo tada, kai tapiau.
Nepamenu, kada paskutinį kartą laikiau rankose teptuką, užuodžiau dažų kvapą, mačiau savo spalvotas rankas ir veidą. Kai tapiau, visa atsiduodavau piešiniui. Kiekvieną savo dalelytę, kiekvieną ląstelę, kiekvieną širdies tvinksnį. Viską. Kur tai dingo? Nepastebėjau, kada nustojau tapyti. Prisimenu, pradėjusi draugauti su Oskaru, dar tapiau. O tada nustojau. Nebebuvo įkvėpimo. Nemačiau gražių vaizdų, kuriuos norėčiau įamžinti drobėje. Viskas atrodė pilka ir nespalvota. Kaip dabar.
- Laira, – kažkur iš toli atsklido Oskaro balsas, o tada ranka palietė petį. – Ei, Laira, kas tau? Šaukiu tave gal dešimtą kartą.
- O, atsiprašau, užsisvajojau, – šyptelėjau stodamasi.
- Jau turim važiuoti, – pakštelėjo į lūpas ir išsitempė iš buto, man vos spėjus pagriebt savo mantą.
♦♦♦
Nuvažiavusi ir su niekuo net nepasisveikinusi, iškart sėdau dirbti prie kompiuterio. Visa grupė repetavo, tik Anos balso nesigirdėjo.
Po akimirkos išgirdau ją kalbančią su Oskaru. Šis kyštelėjo galvą pro duris vidun:
- Mes einam į kitą kabinetą, gerai?
- Eikit, aš dirbu, – sumurmėjau, spoksodama į monitorių.
Girdėjau kaip jie nuėjo ir užsidarė. Muzika ramino, bet bloga nuotaika nedingo. Visą laiką buvau susiraukusi. Galiausiai pradėjo skaudėti galvą, o po kelių minučių muzika nutilo, pasigirdo tylūs balsai ir kažkoks krebždesys man už nugaros.
- Ei, kaip tu? – iki manęs atsklido draugiškas Deimjeno balsas.
- Norma, – burbtelėjau.
- Klausyk, em... – jis pasilenkė prie manęs taip, kad aš į jį atsisukčiau. Atsilošiau kėdėj ir laukiau. – Kurtas nori su tavimi pasikalbėti. Kalbėsi, ar man pasakyti, kad nelįstų?
Nudelbiau akis. Bijojau su Kurtu likti viena, net jei jis ir nebebuvo girtas.
- Jei būsi šalia, – tyliai sumurmėjau, stebeilydamasi į savo pirštus, maigančius juodos palaidinės kraštelį.
- Būsiu, – pažadėjo ir mostelėjo ranka, tikriausiai Kurtui. – Kalbėk, vyruti. Turi progą. Bet aš būsiu čia.
- Em... 'key... – nutęsė Kurtas, tada priėjo prie stalo ir atsirėmė į jo kraštą. Aš net nepakėliau į jį akių, tik nepastebimai su kėde prisislinkau arčiau Deimjeno.
- Klausyk, aš... Na, aš labai atsiprašau už vakar. Žinau, kad tikriausiai labai tave išgąsdinau, bet aš buvau visiškai girtas ir pats nesupratau, ką darau, – pradėjo berti žodžius lyg žirnius. – Jei nori – rašyk pareiškimą policijai ar dar ką, bet neatsisakyk šito darbo. Mes visi žinom, kad jis tau svarbus ir visa kita...
- Iš kur ištraukėt? – piktai paklausiau.
Aš jiems nieko nepasakojau apie savo gyvenimą, jie negali žinot, kad man šis darbas yra ne tik malonumas, bet ir vienintelis pragyvenimo šaltinis.
- Em... Na, atrodo, kažką sakė ta moteris iš galerijos.
- Vėl Marta? – susiraukiau. – Gal nustosit tikėti ja, užuot pakláusę manęs? Užknisat.
Kiek pyktelėjusi, pakėliau akis į Kurtą. Jis stovėjo iš nuostabos praverta burna ir spoksojo į mane.
- Na, aš atsiprašau... – suvapėjo.
- Nerašysiu jokio pareiškimo policijai ir iš darbo neišeisiu, – sunkiai atsidusau. – Tik kai būni girtas, prie manęs nesiartink. Nekenčiu girtų žmonių. Išskyrus tada, kai pati būnu girta. O to nebūna niekada, todėl – visada. Vienžo... Daugiau išvis manęs nekabink. Nei girtas, nei blaivus.
- Gerai, – linktelėjo. – Dar kartą labai atsiprašau, tai buvo neatleistina. Bet tikiuosi, galėsim būti bent jau draugai?
- Matysim, – numojau ir vėl atsidusau.
- Tu geriausia, – nusišypsojo.
Atlaidžiai šyptelėjau ir jis nuėjo, o Deimjenas prisistūmė kitą kėdę šalia manęs ir atsisėdo.
- Tu tikrai vakar išsigandai, tiesa? – kryptelėjo galvą, kad mūsų akys susitiktų, bet aš nepasidaviau.
- Mhm.
- Sutvarkysi nuotraukas rytoj, dabar važiuojam, – tarstelėjo ir pakilęs nuo kėdės, nužingsniavo link kabineto, kur buvo Ana su Oskaru.
- Ką? Kur važiuojam? – nieko nesupratau.
- Nesigilink, tiesiog čia nesėdėsim, – atidarė kabineto duris ir įkišęs galvą į vidų, kažką pasakė ir grįžo atgal.
- Tu mane į miškus išveši ar ką?
- Jei tik ten tau bus geriau, – paėmė mano ranką ir pradėjo tempti link durų.
- Skauda, – suinkščiau.
- Oi, atleisk, – išsyk paleido.
- Moku vaikščiot ir pati, nereikia manęs tąsyti kaip skudurinės onutės, – pavarčiau akis ir išėjau pro duris, o jis iš paskos.
- Kuo važiuosim?
- Mano mašina, – mostelėjo į dešinę.
Atsisukau, o ten stovėjo naujutelaitė juoda, blizganti kaip antracitas, Audi TT. Aš visa nutirpau.
- Čia... tavo... mašina..? – suveblenau.
- O ką, bloga? – su pasididžiavimo gaidele paklausė.
- Tai nuostabiausia mašina, kokią yra tekę matyti.
- Smagu girdėti, – nusijuokė.
Įlipau į tą gražuolę ir visą kelią klausinėjau apie ją. Seniai apie tokią svajojau. Bet jau buvau susitaikiusi, kad tokią pamatyti, paliesti, juolab joje pasėdėti, galėsiu tik sapnuose. O dabar, štai, sėdžiu ir kažkur važiuoju.
Po gerų dvidešimties minučių privažiavom nedidelę giraitę.
- Tai rimtai mane vežiesi į mišką? – paklausiau, nutaisiusi dramatišką išsigandusį balsą.
- Juk labai norėjai, – nusišypsojo, parodydamas savo baltus dantis.
- Labai. Tiesiog dievinu miškus, – sušnibždėjau, dairydamasi pro langą.
Pasukom į nelygų žvyrkelį, vedantį arčiau miško. Bet tuoj pat privažiavom nedidelį, dviaukštį kubo formos namuką.
- Kas čia? – paklausiau, kai jis sustojo.
- Mano namai.
- Tu čia gyveni? – pirštu parodžiau į namą ir išpūstomis akimis pažvelgiau į Deimjeną.
- Taip, aš čia gyvenu, – gūžtelėjo pečiais.
- Su tėčiu?
- Ne, vienas.
Dar labiau išpūčiau akis.
- Gyveni vienas visame name?! – mano balsas pakilo oktava aukščiau.
- Aha. Norėjau nedidelio butuko, bet tėvas paprieštaravo. Sakė, jei gyvensiu, tai tik name, o ne kažkokiame nušiurusiame bute, – nusijuokė.
- Ačiū, – prunkštelėjau. – Aš gyvenu bute.
- Ak, atleisk, aš nenorėjau, – supanikavo. Atrodė, jog jis rimtai pamanė, kad supykau.
- Baik, – nusijuokiau nuramindama, nors juokas visai neėmė. – Nieko baisaus.
- Einam?
- Einam.
Nenorom išlipusi iš gražuolės mašinytės, nedidelį smėlio spalvos namuką nužvelgiau atidžiau. Nors jis ir buvo dviejų aukštų, atrodė mažas ir jaukus. Viduje namas atrodė daug didesnis, nei iš lauko. Įėjus iškart atsivėrė didelė erdvė, spėjau svetainė, o lubos kilo iki antro aukšto, į kurį vedė stikliniai laiptai kairėje pusėje.
- Vau, – sušnibždėjau priblokšta. – Čia gražu.
- Ačiū. Jauskis kaip namie, – Deimjenas kiek ilgas išsitiesė ant juodos odinės sofos, prie kurios stovėjo dar du foteliai ir stiklinis kavos staliukas.
- Pirma norėčiau pamatyti, kokiuose būtent namuose – apsidairiau šypsodamasi, nes kaip tik pamačiau, kad toliau svetainė tęsiasi į virtuvę.
- Žinoma, no problem – šyptelėjo atgal.
Viena virtuvės siena buvo stiklinė ir per stiklines duris vedė į dar ne visai sutvarkytą kiemą. Viduje atrodė tobula, lyg būtų iš filmo. Visur vyravo tamsiai žalia spalva, nerūdijantis plienas ir porcelianas, o vidury stovėjo aukštas stalas, prie kurio buvo sustatytos keturios baro kėdės.
- Čia tikrai gražu...
- Dar kartą ačiū, – sušuko iš svetainės.
Grįžusi, atsisėdau į vieną fotelių.
- Tai kam mane čia atsivežei?
- Nežinau. Tiesiog norėjau. Atrodei liūdna.
- Hm... – numykiau. Nežinojau, ką atsakyti. Jaučiausi keistai gerai būdama su Deimjenu. Nebebuvau tokia nervinga, jaučiau kaip pamažu taisosi nuotaika ir net galva liovėsi skaudėjusi.
- Kas antrame aukšte? – paklausiau.
- Mano miegamasis, keli svečių miegamieji ir instrumentų kambarys.
- Instrumentų kambarys?
- Aha, – apsivertęs ant pilvo, pasirėmė galvą ranka ir pažvelgė į mane. – Nori pamatyti?
- Norėčiau, – linktelėjau ir nusekiau nuo lovos liuoktelėjusį Deimjeną link laiptų.
Kai įėjom į instrumentų kambarį, vos nežagtelėjau. Kambaryje buvo kelios elektrinės ir akustinės gitaros, pianinas, violončelė, būgnai, smuikas ir kiti instrumentai, kurių net pavadinimų nežinojau.
- Oho...
- Žinau, čia daug šlamšto, bet aš jį myliu, – nusijuokė, perbraukdamas instrumentus ranka pakeliui prie pianino.
- Šlamšto? Nejuokauk, čia nuostabu! – šyptelėjau prieidama.
Deimjenas dėkodamas nusilenkė ir sėsdamasis atvertė pianino antvožą. Jo pirštai palietė klavišus ir kambarį užliejo muzika. Tokia nuostabi, tokia raminanti, tokia... gydanti. Kai jis baigė groti, prisėdau ant kažkokios dėžės šalimais ir dar kelias akimirkas žiūrėjau, galvodama, jog ir aš norėčiau išgauti tokią melodiją.
- Nuostabiai groji.
- Nesunku. Bent jau ši melodija.
- Garantuotai neišmokčiau net ir jos, – nusijuokiau. – Niekada gyvenime net neliečiau tokio daikto.
- Rimtai?
- Aha. Mane visada traukė kiti dalykai. Apie muziką niekada net nesusimąsčiau.
- O kas tave traukė? – tyliai paklausė.
- Tapyba. Piešimas. Fotografavimas. Matydavau tiek daug gražių dalykų gyvenime, tiek spalvų, formų. Net kvapus norėjau įamžinti, – mano balsas virto šnabždesiu.
- Kodėl sakai, kad matydavai? Negi dabar nematai? – taip pat tyliai paklausė.
- Sakyti tiesą?
Jis linktelėjo.
- Dabar nematau. Dabar mano pasaulis bespalvis. Kaip tik šiandien ryte galvojau, kada paskutinį kartą ką nors tapiau. Negalėjau prisiminti. Tai buvo taip seniai... – akyse susikaupė ašaros, todėl nuleidau akis ir nusisukau nuo Deimjeno.
- Kas tavo gyvenime blogai?
- Niekas, – patylėjau. – Nors... tiksliau viskas.
Jam tarp antakių atsirado raukšlelė. Akimirką man kilo noras paliesti ją ir išlyginti.
- Turi vaikiną, darbą. Ko daugiau gyvenime reikia?
- Šeimos, – išsyk atsakiau, bet tuojau pat pasigailėjau. Atrodo, per daug įsikalbėjau. Su Deimjenu nejaučiau ribų ir net nežinau kodėl. Su juo viskas atrodė taip lengva, taip paprasta.
- Tu neturi šeimos?
- Turiu. Nesvarbu, Deimjenai. Viskas gerai, – šyptelėjau.
- Matau, kad ne.
Akimirką įsivyravo tyla.
- Tu man nepasakosi kas blogai, tiesa?
- Ne šiandien.
- Kada nors?
- Kada nors. Manau, jau laikas važiuoti atgal.
Ugnė R.
