Lietuva, kaip ir likusi Europa, sparčiai sensta. Be to, atsižvelgus į gilėsiančią “Sodros" krizę, mažieji lietuviukai yra ne šiaip vaikiukai, bet vaikiukai su išankstine didingąja misija. Tik ne skrydžiui į Jupiterį. Ne susipažinti su nežemiškomis civilizacijomis. Tai lopšeliuose guguojantys mūsų zoro ir betmenai. Ateityje turėsiantys išgelbėti šalies pensininkus.
Pagaliau turėtume susitarti. Vaikų poreikis nėra tik biologinis moters ar vyro poreikis, į kurį valdžios vyrai bei moterys gali tiesiog nusispjauti. Esą pakentės ta biologija. Tai motinystės, tėvystės instinktai. Galės atsigauti, kai Lietuva pabaigs savo krizę. (Ir, kaip pas mus įprasta, triukšmingai įners į kitą. Ekonominę, kultūrinę, politinę, lytinę, šeimos instituto ir t.t.).
Taip gali galvoti valstybė su labai susilpnėjusiu išlikimo instinktu. Pagaliau turėtume susitarti ir žvilgtelėti į vaikus kitu kampu. Atsakyti į klausimą. Ar valstybei reikia saviškių gelbėtojų? Ne tų etatinių. Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos fondų. Tai laikinieji ir nepakankamai patikrinti zoro. Abejotina, ar jie gelbės mūsiškę “Sodrą" bei būsimus pensininkus.
Tad vieninteliai realūs gelbėtojai yra vaikai. Šiuo metu guguojantys. Kuo daugiau jų gims, tuo didesnę turėsime šią neginkluotą sausumos pajėgų armiją. Be svetimų, mums primestų misijų. Su pastovia dislokacija Lietuvoje. Būtent čia atliekančią taikdarišką misiją - sutaikyti šalies pensininkus su valdžia, Socialinių reikalų ir darbo ministerija bei “Sodra". Ši neginkluota sausumos pajėgų armija kasdien atliktų taikos palaikymo operaciją “Skydas". Eliminuotų socialinius neramumus. Nes savo mokesčiais bei socialinio draudimo įmokomis neleistų ištuštėti nacionaliniam biudžetui.
Tada ką valstybė iš tiesų remia, remdama vaikus auginančias motinas? Remia ne jas, bet užtikrina būsimą taikingą ir sočią savo piliečių egzistenciją.
Laikas keisti mentalitetą. Kalbant apie būsimus zoro, skirtus išgelbėti senstančią Lietuvą, žodis “pašalpa" skamba paniekinamai. Ne mes juos šelpiame. Mes tik į juos investuojame. Tai jie mus šelps. Netolimoje ateityje. Be to, jokiam kino filmuose regėtam Zoro ar Betmenui niekas nedavė pašalpos. Kad gelbėtų į bėdą įklimpusius vargšus. Prieš tai nusipirkęs karduką, sparnus ar apsiaustą. Lietuva su mažėjančiu gimstamumu iš tiesų yra vargšė, vis giliau klimpstanti į bėdą. Laukianti Zoro. Ir neapsimeskime, kad gyvename kitaip.
Tad tai, ką valstybė duoda mamai ir jos vaikui, iš tiesų nėra pašalpa. Veikiau tai yra senstančios ir senėjimo išsigandusios visuomenės investicija. Į jauną bei taikią sausumos pajėgų armiją-gelbėtoją. Kitas klausimas - ar tos investicijos pakankamos. Ar jau pakankamai išsigandę. Nes mamoms vis vien duodame mažiau, nei reikia. Ar tai išmintinga? Mums gali pritrūkti pinigų eiliniam paminklui, prabangiam sporto bei pramogų kompleksui. Nes jie nėra gyvybiškai svarbūs. Tačiau negali pritrūkti pinigų motinystės pašalpoms. Nes jos gyvybiškai svarbesnės. Ne vaikams ir ne jų motinoms. Valstybei.
