Kartais tai, kas pasibaigia, atrodo siaubinga. Atrodo gyvenimas sugriuvo ir sustojo. O kas – jei pakeistum, ar truputį pakoreguotum nuostatą į situaciją? Nustotum dejuoti ir pažiūrėtum konstruktyviai: kodėl taip atsitiko? Ko aš pasimokiau iš šitos situacijos?Kaip sakoma, aplinkybių pasirinkti negali. Bet gali pasirinkti požiūrį į jas.
Esame studentai, o tokie nebūsime amžinai. Reikės dirbti. Norėčiau papasakoti tikrą istoriją apie žmogišką patirtį, kurią gavau savo pirmajame darbe.
Trečiame kurse gavau pirmąjį savo rimtą darbą. Darbas buvo sunkus, bet įdomus. Be to toks, kokio siekiau ir norėjau.
Tik... realybėje viskas ne taip gražu kaip svajonėse. Kaip kiekvienas naujokas turi priprasti kasdien keltis anksti ryte ir grįžti namo paprastai vėliau nei baigiasi darbas. Viskas nauja, nepažįstama ir nesaugu. Darbus padarai gerokai lėčiau negu bendradarbiai, o ką jau kalbėti apie papildomus dalykus, kuriais turi pasidomėti, papildomas užduotis, kurios iškyla pakeliui. Visai neturi laiko niekam kitam ir atsiguli į lovą galvodamas, ko dar nepadariau, ką reikės daryti rytoj ir kaip viską spėti... Nepastebėti ar piktybiškai ignoruoti skaudančią nugarą, nes dar reikia tiek daug padaryti, o savaitgalis irgi laukia ne tuščiomis... Viskas atrodo taip sunku!
Panašias negandas neišvengiamai kiekvienas patiriame ar patirsime įsidarbinus. Baisiausia (o gal – geriausia?), kad gali paaiškėti, jog šis darbas... visai ne svajonė! Arba ne mano svajonė, gal kažkieno kito..?
Noriu pasidalinti savo subjektyviais įspūdžiais: ko aš pasimokiau iš situacijos?
1.Gyventi, kaip ir dirbti, turi būti smagu. Ar bent ne kančia, nes gyvenimas per trumpas ir tiesiog gaila laiko.
2.Nepamiršti pertraukų ir skirti laiko sau. Kitos aplinkybės veda į gyvenimo džiaugsmo praradimą ir persidirbimą. Būna atvejų (ir nemažai), kai persidirbimas nuveda į alkoholizmą, darboholizmą ir kitokį „-izmą“. O to aš visai nenoriu.
3.Gyventi sveikai. Visomis prasmėmis. Harmoningas gyvenimas yra malonus fizine ir dvasine prasme!
4.Prarastas darbas dar ne pasaulio pabaiga. Buvo vienas darbas – vadinasi, bus ir kitas. Kiekvienam linkiu taip galvoti.
5.Nebijoti stabtelėti tam, kad galėtum pamąstyti. Apie tai kur buvai ir kur eini bei tiksliau nusistatyti kryptį.
6.Apsižvalgyti ir pastebėti žmones. Kol turiu tokią galimybę (ir kiekvienas studentas ją turi) – nebėgti, o eiti. Einant įdėmiai dairytis aplink.
7.Daryti taip, kaip jauti – ir ši išvada pati svarbiausia.
