„Mokytis, mokytis, ir dar kartą mokytis“ – tai garsioji komunistų partijos idėjinio lyderio V. Lenino išsakyta mintis. Neapsiriksiu teigdamas, kad visi ją esame girdėję tiek vidurinėje mokykloje, tiek universitete ar kolegijoje.
Būsiu teisus, kad esate girdėję ir tai: „mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“. Ar tikrai tai tiesa? Ar už didelį indelį į studijų pasaulį mes gausime puikų darbą?
Deja, šiuo metu darbdaviai tik gūžčioja pečiais ir sako: „patirtis, patirtis ir dar kartą patirtis“. Darykite man ką norite, bet į mokslų užspaustą galvą braunasi tik viena mintis – studijuojant reikia dirbti, nes taip rankoje laikysime diplomą ir patirtį, kurios taip visi reikalauja. Ar aš neteisus?
Darbas ir studijų derinimas: ši užduotis prilygsta vienam iš 12 žygių, kuriuos atliko mitinis graikų didvyris Heraklis. Kodėl? Panagrinėkime šią problemišką situaciją. Daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų paskaitų lankomumas yra privalomas. Jau nekalbu apie seminarus, laboratorinius darbus, praktikos užsiėmimus, kuriuos turime lankyti atitinkamai pagal studijuojamą studijų programą.
Tad privalome kaupti žinių bagažą paskaitų metu, ir mūsų niekas neklausia, ar to norime, ar nenorime. Motyvacija paprasta: nenori būti nepavyzdingu studentu (turėti skolų) – lankyk tai, kas privaloma, ir mokykis, tada pasieksi aukštų studijų rezultatų ir gausi gerą ir taip išsvajotą darbą.
Beje, dėl man nežinomų priežasčių dauguma studentų nori dirbti ministerijose ar kituose valdžios organuose, sėdėti šiltame kabinete ir mosuoti smiliumi sekretorei, kuri jau kaičią kavą. Viskas gal būtų ir elementaru, daktare Vatsonai, bet problema slypi paprastuose popieriaus gabaliukuose, kuriuos viso pasaulio žmonės taip vertina ir vadina pinigais.
Tu gali stropiai mokytis, bet nepaslėpsi savo žmogiškosios prigimties, kuri tau sako, kad dar esi gyva būtybė ir turi palaikyti savo gyvybę maistu. Juk dauguma studentų tėvų nėra tokie labai pasiturintys žmonės ir jų atžalų studijos didmiestyje kainuoja nemenką banknotų krūvelę. Tad natūralu, kad vos pasibaigus pirmajam kursui, o kartais ir anksčiau, studentai pradeda ieškotis darbo. Štai čia ir išlenda yla iš maišo.
Paskaitos lankomumas privalomas, bet kažkaip išgyventi juk reikia, o darbas duoda pajamas, bet atima studijų laiką. Belieka dvi išeitys – dirbti ir kaupti studijų problemas arba stropiai studijuoti ir pretenduoti į stipendiją, kurią, beje, gauna ne visi norintieji.
„Darbas žmogų puošia“ – visi tai žinome ir gerbiame dirbančiuosius. Kaip ir visur, šioje situacijoje galime įžvelgti išimtį. Kai kuriose aukštosiose mokyklose paskaitų lankomumas nėra privalomas, o kartais ir „dėstytuvai“ kitaip žiūri į dirbančius studentus, padarydami vieną kitą nuolaidą susijusią su studijomis.
20 darbo valandų per savaitę arba 0,5 etato – optimaliausias variantas. Tiek laiko skirdami darbui mes nedaug nudegsime, bet reikės daug uolumo ir užsispyrimo, nes teks studijuoti savarankiškai daug daugiau nei įprasta. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio.
Vienur yra griežtas grafikas, kitur tu esi „laisvo oro direktorius“, tad belieka ieškoti pačio geriausio ir priimtiniausio varianto. Jei jums pavyks viską suderinti – lauksiu šio nuostabaus recepto paslapties.
Kad ir ką galvotume, darbas mums suteikia daug patirties, kartais žymiai daugiau nei mums duoda aukštoji mokykla. O toji stebuklinga patirtis šuo metu yra tarsi aukso gysla, nes visi darbdaviai, kaip jau minėjau, tik gūžčioja pečiais ir sako: patirtis, patirtis ir dar kartą patirtis...
Mažvydas Karalius
