Vos prieš parą sostinėje Žirmūnų mikrorajone, daugiabučio namo laiptinėje, buvo rasta visiškai sveika naujagimė. Nors policija ieško moters, kuri pagimdė ir paliko mažylę likimo valiai, nežinomybės ratas jau sukasi ir net jei atsiras šeima norinti ją priglausti, tai padaryti nebus lengva.
Ne visų pasaulį išvydusių vaikų gyvenimas prasideda ligoninės palatoje, kur naujagimius supa jaukus vaikiškas kraitelis ir artimųjų šypsenos, kartais pirmaisiais „namais“ virsta daugiabučio laiptinė, o pirmieji žmonės pasidaliję šiluma – greitosios pagalbos medikai. Tik ką gimęs mažas žmogus neturi galimybės pasirinkti, bet jį pagimdžiusi moteris „pasirenka“ už juos abu: priimdama sprendimą naujagimį palikti bet kur, nulemia ir tolesnį mažylio gyvenimą, mat tokių „rastinukų“ globoti ar įvaikinti be ilgų teisinių procedūrų neįmanoma, o nesunku įsivaizduoti, kiek užtrunka tokios mamos paieškos – ypač jei ši nenori būti rasta. Kas lėmė vaiką palikusios moters poelgį?
Vaikus palieka ir spontaniškai, ir gerai pagalvojusios
Naujienų portalo Balsas.lt kalbinta Krizių įveikimo centro specialistė Lina Vėželienė, paklausta apie motinas, kurios palieka savo vaikus gyvybės langeliuose ar tiesiog daugiabučių laiptinėse, šį sprendimą priima spontaniškai, ar tai ilgalaikio išeities ieškojimo pasekmė, sakė: „Vieno tikslaus atsakymo būti negali, toks sprendimas gali būti tiek apgalvotas, tiek spontaniškas. Tai priklauso nuo moters emocinės būsenos ir sąmoningumo, pasirengimo motinystei. Galime daryti prielaidą, kad sprendimas palikti vaiką gyvybės langelyje yra gana apgalvotas, lyginant su naujagimio palikimu laiptinėje.“
Specialistės teigimu, tik pagimdžiusios moters sprendimas palikti kūdikį gali būti patirto streso, šoko būsenos pasekmė. „Suvokimas, kad nuo šiol bus ne viena, turės vaiką, už kurį bus atsakinga, gąsdina. Iš to kyla ir pogimdyvinės depresijos, mat suvokiama, kad gyvenimas pasikeičia iš esmės ir yra nauja gyvybė, už kurią privalu jausti atsakomybę. Tai nelengvas išbandymas, kuris gali išvesti iš emocinės pusiausvyros. Moteris iš baimės prisiimti atsakomybę gali priimti labai spontanišką sprendimą – pabėgti, atsikratyti vaiku.“
Tikslas – kuo greičiau nusikratyti
Anot L. Vėželienės, vieną ar kitą poelgį taip pat lemia ir kiti veiksniai – saugumo jausmo buvimas, šeimos, partnerio parama, ar jos nebuvimas, ekonominis saugumas ir t. t. „Išsigandusi moteris nesulaukia palaikymo, neturi materialinių sąlygų vaiką auginti, jaučiasi visų atstumta – tai svarbūs faktoriai, bet juk yra nemažai moterų, kurios atsidūrusios tokiose pat aplinkybėse ryžtasi vaiko nepalikti ir jį auginti, bando keisti situaciją.“
Psichologė taip pat teigė, kad moterys, nusprendusios palikti vaikus, galbūt vengia gyvybės langelių bijodamos būti atpažintos: „Esama tam tikro visuomenės spaudimo, etikečių, klijuojamų tokiai moteriai, tad siekiama maksimalaus anonimiškumo, kad niekas nepažintų ir nieko nesužinotų. Kita vertus, kažin, ar palikdama vaiką moteris labai sąmoningai įvertina visus faktorius – visuomenės nuomonę, pasmerkimą ir pan. Esama panašios būsenos į norą žudytis, kai žmogus nori tai padaryti jis tarsi išgyvena „tunelio efektą“ – jokios išorinės aplinkybės ar nuomonės tampa nebe svarbios, svarbu lieka tik užsibrėžtas tikslas. Moteris galvoja tik apie tai, kaip atsikratyti vaiku, o pavojus, kažkieno nuomonė, ar pavojus būti atpažintai įvertinama gerokai vėliau.“
Specialistės teigimu, toje stresinėje situacijoje, į kurią patenka palikti savo vaiką nusprendusi motina, jos sprendimas, vargu, ar būna sąmoningas.
Aborto pasekmės – visam gyvenimui
Į klausimą, ar savo darbo praktikoje psichologei yra tekę susidurti su motinomis, kurios yra palikusios savo vaikus, pašnekovė atsakė: „Taip, vienas toks atvejis yra buvęs, kai mama paliko neįgalų vaiką.“
Apie tai, kokios emocijos apninka tokią moterį, pašnekovė sakė: „Kiekvienas atvejis yra individualus ir tai dažnai priklauso nuo bendro gebėjimo suvokti situaciją. Tai šiek tiek panašu į sprendimą darytis abortą. Negatyvios emocijos ir jausmai atsiranda neišvengiamai. Tai gali būti įsisąmoninti ir neįsisąmoninti dalykai. Kai jaučiama kaltė ir tarsi sau pripažįstama, kad poelgis buvo blogas, tai lengvesnis atvejis psichoterapijoje nei tas, kai žmogus iki galo nesuvokia savo veiksmo tikslingumo ir pasekmių, bet visą gyvenimą nuo to kenčia.“
Pasak specialistės, po tokių traumų moterys bando gyventi įprastą įprastą gyvenimą, tačiau tai daryti ne visuomet pavyksta: „Nuolat kankina jausmas, kad kažkas nesiseka, kažkas negerai, daug dalykų tarsi netenka prasmės. Išgirdusios klausimą, gal jų gyvenimo kokybę ir paveikė sprendimas darytis abortą, atsako: „Ne, viskas gerai, tai buvo racionalus sprendimas“ ir net neleidžia pagalvoti apie kylančius jausmus. Tokie gyvenimo įvykiai turi neišvengiamų pasekmių psichinei sveikatai ateityje.“
Anot L. Vėzelienės, nors akivaizdžios blogos savijautos priežastys ir lieka neįvardytos, pasekmės juntamos: „Moteris tokios traumos „pasiveja“ net psichosomatinėmis ligomis. Tyrimai įrodyta, kai kurios moterys nuolat jaučia migrenos ar kitų ligų simptomus. Esama ir išsamių aprašymų, kokiais negalavimais šios traumos gali pasireikšti.“
Sielos randai lieka
Kalbėdama apie tai, kad sprendimo darytis abortą pasekmės lieka visam gyvenimui, pašnekovė akcentavo, kad vaiko palikimas yra dar skaudesnė trauma, nes moteris su ta mintimi gyvena visą nėštumo laikotarpį, o šiuo metu spėjo užsimegzti tam tikras ryšys.
Paklausta, ar galima tokias sielos žaizdas išgydyti, ar su sąžinės priekaištais tenka nugyventi visą gyvenimą, moteris psichologė sakė: „Kiekvienas atvejis individualus. Tai turi panašumų ir su fizine trauma – skausmas lyg ir išgydomas, o randas lieka.“
