Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyrių Dovilė Šimonytė baigė vos šešetu. Tačiau praėjusiais metais ji, pralenkusi kelis tūkstančius stojančiųjų, tapo viena iš trisdešimties, įstojusių į Dailės universitetą Londone.
Vasaros atostogoms į tėvų namus Biržuose iš Londono, kur studijuoja dailę, sugrįžo 19-metė Dovilė Šimonytė.
Pomėgį piešimui ji sako pajutusi besimokydama septintoje „Atžalyno" vidurinės mokyklos klasėje. Mergina prisimena, jog piešinėlius raitydavo įvairių dalykų sąsiuvinius. Dėl to mokytojai pykdavo, tačiau ilgainiui įprato ir nebekreipė dėmesio. Po kiek laiko ji ėmė lankyti muzikos mokyklos Dailės skyrių Biržuose. Nors baigiamasis darbas buvo įvertintas šešetu, Dovilė teigiamai vertina Dailės mokykloje praleistą laiką. Joje pabandė piešti natiurmortus, realistinius piešinius ir taip sužinojo, jog tai nėra jos mėgstama sritis. „Jei nebūčiau lankiusi dailės užsiėmimų, greičiausiai nebūčiau pradėjusi taip rimtai žiūrėti į dailę. Galbūt net nebūčiau žinojusi, ką reikia daryti, kai sustatytas natiurmortas", - šypsosi mergina.
Užsienyje studijuojanti Dovilė pasakoja, jog mokykloje jai labai padėdavo dailės mokytoja Rima Briedienė. Būtent ji vežė į respublikinę dailės olimpiadą, daug padėjo ruošiantis egzaminui. Dailės egzaminui Dovilė su drauge Greta Aukštuolyte dekoravo spintą ir komodą. Taip pat organizavo Dovilės ir Jorio Malūko darbų parodą „Atžalyno" mokyklos pirmojo aukšto fojė.
2008-aisiais metais jaunųjų talentų konkurse „Biržų dievaitis" mergina buvo pripažinta geriausia dailininke. Laimėjusi konkursą ji džiaugėsi, tačiau buvo apmaudu, kai konkurso komisijai peržiūrėti pateikti jos darbai dingo.
Studijuoti paskatino draugė
Dovilė Šimonytė pasakoja, jog būdama devintokė turėjo draugę, kuri ruošėsi studijuoti verslo vadybą. Sykiu su ja mergina susipažino su galimybėmis studijuoti užsienyje. Jau nuo tada Dovilė žinojusi, kur pasuks baigusi vidurinę mokyklą. Tad dešimtoje klasėje pasirinkusi daugiau anglų kalbos ir dailės modulių.
Studentė sako, jog stojant į universitetą Anglijoje jai nereikėjo pateikti dailės egzamino rezultatų, dailės mokyklos baigimo diplomo. Ji privalėjo parodyti savo darbus, o paskui dalyvauti interviu. Mergina pasakoja, jog Anglijos universitete nėra svarbus akademinis piešimas. Lietuvoje - atvirkščiai: stojant į Vilniaus dailės akademiją prieš tai reikia lankyti mokamus dvejų metų kursus.
Prieš stojant į universitetą Londone Dovilė turėjo išlaikyti IELTS egzaminą. Išlaikiusi pateikė paraiškas į penkis universitetus. Įstojo į du.
Pasirinktame universitete devyniolikmetė mokėsi bendrųjų dalykų - grafikos dizaino, reklamos, 3D kūrimo, tekstilės, mados, tapybos, skulptūros bei kitų dalykų. Antrąjį pusmetį jau galėjo pasirinkti tai, kas jai labiausiai patiko. Dovilė pasirinko skulptūrą, tapybą ir medią.
Daugiausia universitete Dovilė atlikdavo praktiką. Sykį universitetas dviem savaitėms išsinuomojo kino teatrą ir jame rodė filmus studentams. Paskui jie filmus turėjo palyginti, parašyti apžvalgas.
Svarbu pabūti su savimi
Dovilė sako mėgstanti tapyti tai, kas tuo metu „sukasi jos galvoje". Anksčiau ji mėgo piešti iliustracijas. Sako, labai patinka grafika - derinti linijas, dėmes. Dabar dažniau tapanti. Dėstytojai jos darbuose žiūri į braižą, stilių, nuotaiką. Jie sako, jog savo darbais Dovilė „perduoda gūdžių Rytų Europos miškų nuotaiką".
Dovilei universitete labiausiai patikę tai, kad nėra tikslaus darbo grafiko. Ateiti ir dirbti universitete galima, kada tik nori ir kiek nori. Mergina sako, kad prireikus pagalbos jos visada sulaukia - dėstytojai elgiasi su studentais kaip su jiems lygiais. Jie gali ištisas valandas diskutuoti su studentais apie jų darbus, aptarinėti klaidas, patarti, ką daryti kitaip.
Už pirmąjį kursą merginai nereikėjo mokėti, nes jai įstojus dar nebuvo devyniolikos metų.
Dovilė džiaugiasi, kad spėjo į universitetą įstoti tais metais, kai mokslai Anglijoje kainavo dar tik apie 3000 svarų. Įstatymams pasikeitus, kaina patrigubėjo. Tačiau Dovilė vis tiek žada imti paskolą, nes kiti studijų metai jau bus mokami.
Baigusi universitetą Dovilė svajoja pakeliauti po pasaulį. Norėtų kurti, organizuoti parodas ir pardavinėti savo darbus. Sako, jog neketina ir nenori likti gyventi Anglijoje, tačiau ir Lietuvoje nemato daug galimybių. Svajoja apie Pietų Ameriką, Afriką, Aziją, o visų labiausiai - Islandiją, Sibirą.
Paklausta, kodėl norėtų į Sibirą, Dovilė atsako, jog jai patinka plačios erdvės, kur šalta, tuščia. Jai būtinas laikas pabūti vienai, susikaupti.
„Jei visą laiką būčiau su žmonėmis, nieko negalėčiau sukurti, nes bendraujant su jais mintys tampa užimtos, o nuo to labai pavargsti", - sako Dovilė.
Jaunoji menininkė sako, kad tie, kurie neigiamai kalba apie išvykusius į užsienį žmones, klysta. Daugelis žmonių ten dirba netgi sunkiau nei Lietuvoje. O pagyvenus svetimoje šalyje ir grįžus į tėvynę į ją jau žiūrima visai kitaip.
Pati Dovilė beveik visus metus gyveno dideliame šešiolikos kambarių name pietų Londone. Jame taip pat gyveno ispanai ir portugalai, tad nuobodu tikrai nebuvo. Sako, jog išvažiavusi greit susirado draugų. Turi jų Škotijoje, Edinburge. Lietuviškai kalbančių žmonių išgirsdavo kiekvieną dieną, tačiau tarp jų bičiulių taip ir nesusirado. Su draugais iš Lietuvos Dovilė bendrauja internetu, tačiau susitinka tik kartą per metus.
Dovilė visai neseniai grįžo iš Lietuvoje vykusios stovyklos, kurią organizavo bendruomenė, besidominti Japonija, jos menais. Dovilė sako, jog tuo domėtis pradėjusi, kai jai buvo keturiolika metų.
Paklausta, ar norėtų grįžti į mokyklą, mergina atsako, jog ne. „Atžalyne" buvo geros mokytojos, tačiau dabar gyvenimas kur kas geresnis - niekas neverčia eiti į pamokas nustatytu laiku ir mokytis nedominančių dalykų.
„Esu ambicinga ir kukli. Kartais bijau, jog per tą kuklumą galiu nieko nepasiekti. Kad ir kaip bebūtų, manau, jog svarbiausia yra daryti tai, ką mėgsti, ir kad lydėtų sėkmė", - sako Dovilė.
Aistė Vitkauskaitė
