Mano pašnekovė – lietuviškas šaknis turinti Anastasija Žurko, draugų vadinama Naste. Ji gimė lietuviškai baltarusiškame Naugarduke, čia baigė devynias klases ir iškeliavo mokytis į Vilnių – norėjosi išmokti lietuvių kalbą, pamatyti Lietuvą.
Vilniuje Nastė mokėsi lietuvių išeivių mokykloje „Lietuvių namai“. Gavus brandos atestatą, išsipildė dar viena paauglystės svajonė – ji įstojo į išsvajotą Anglijos universitetą. Devyniolikmetė laukė išvykimo į Hertfordshire universitetą Londone, ir tada negalvojo, kad po geros patirties išvykus iš tėvų namų į Vilnių, laukia labai sunkus etapas. „Žmogus ten gali tau šypsotis ir domėtis, kaip sekasi, bet jam visiškai nusispjauti, kas tu, kaip gyveni ir kas tavo širdyje“, – dabar prisipažįsta mergina.
Ją nugalėjo ne vien visiems mums pažįstamas ilgesys – veikiau grįžti privertė ten patirtas susvetimėjimo jausmas. Vieną rytą mergina nusipirko bilietą tik į vieną pusę – namo. Šiandien su ja Vilniuje kalbamės apie tai, jog vis dėlto ne visiems Anglija – Anglijoje.
Daugumai Didžioji Britanija – tai neišsenkamas darbo šaltinis, mokslo skrynia arba sėkmės guru. Kaip ir kodėl nusprendei vykti būtent į Angliją?
Atsakymas labai paprastas – svajojau apie tai nuo aštuntos klasės. Juk nuo amžių pripažinta, jog kokybiškiausią ir geriausią išsilavinimą gali gauti tik Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas nori geriausio, tad norėjosi siekti ir bandyti.
Manau, sužinojusi, kad įstojai, pasijutai devintame danguje. Kaip Londonas tave pasitiko?
Labai geras klausimas (juokiasi – aut. past.). Iš tikrųjų, atrodytų, pasitiko labai draugiškai: draugiški žmonės, geras aptarnaujantis personalas parduotuvėse. Kita vertus, pirmąją savaitę Londone teko sunkiai išgyventi psichologiškai. Pradžiai trims dienoms buvau užsisakiusi kambarį nakvynės namuose, bet kai iš tėvų gavau papildomą pinigų sumą, terminą norėjau prasitęsti. Tačiau trečią buvimo dieną man pasakė: viso geriausio. Aštuntą valandą vakaro aš su dviem kuprinėmis ir smuiku atsiduriu vienoje Londono gatvelių – pradėjo temti, o aš tiesiog stovėjau lauke su telefonu ir daiktais.
Bet, nepaisant pirmųjų dienų išbandymų, nepraradai ūpo.
Be abejo, nepraradau. Universiteto personalas rūpinasi studento apgyvendinimo reikalais, tad pradėjo ieškoti variantų. Vietos bendrabutyje nebuvo, ir tris dienas gyvenau bendrabučio televizijos kambaryje: 10 kv. metrų erdvė, televizorius ir viena sovietų laikų lova be patalynės. Čiužinys buvo, bet – nei pagalvės, nei apkloto. Nežinau, iš kur ten atsirado lova, matyt, pastatyta tokiems, kaip aš. Keletą naktų miegojau po galva pasidėjusi megztinį, užsiklodavau paltu. Bet vis tiek širdy buvau laiminga. Užteko ir entuziazmo, ir nusiteikimo.Sakiau sau, kad kuo daugiau teks patirti dabar, tuo daugiau pasieksiu vėliau.
Pradėjai studijuoti. Kas labiausiai nudžiugino?
Maloniai nustebino santykiai tarp studentų ir dėstytojų. Nors man 19 metų, o šalia profesorius, turintis tris aukštuosius magistro išsilavinimo laipsnius, gali klausti, ko tik nori. Jau susipažinimo dieną tau įteikia visus kontaktus, net mobiliojo telefono numerį. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai savo darytas nuotraukas nusiunčiau dėstytojui elektroniniu paštu pusę trijų nakties. Paskambinau jam ir paprašiau įvertinti du variantus, o jis, savo ruožtu, atsakė, kad tuoj pasitikrins elektroninį paštą ir atsakys.
Rodos, įstojai vienur, bet vėliau nusprendei pereiti į kitą fakultetą. Kodėl?
Iš tikrųjų, kad pataikiau ne ten, supratau pačią pirmą dieną. Studijuoti turizmą ir verslą ragino tėvai, turizmas ir man pačiai patinka, tačiau ten, kur įstojau, žodžio „turizmas“ nebuvo. Pamačiau kostiumuotus studentus, jų elgseną, ir mane apėmė jausmas, kad jau spalio pradžioje pirmakursis vaikšto su savo verslo planais. Prie manęs priėjo studentas ir paklausė: „Kokį verslo projektą rengi artimiausiems trejiems metams?“ Tai buvo galutinis mano apsisprendimo taškas: šios studijos – ne man.
Tada sumaniau pereiti į kitą fakultetą. Po ilgų susirašinėjimų, skambučių ir rašto darbų, galiausiai po pokalbio, kuris prasidėjo septintą vakare ir baigėsi pusę vienuoliktos, namo skridau kaip ant sparnų – buvau oficialiai priimta į Menų fakultetą.
Taigi, studijas tęsei vaizduojamojo meno srityje, mokeisi fotografijos pagrindų. Bet vieną dieną nusprendei viską mesti ir sprukti iš Londono. Kada kilo tokia mintis?
Mokslų srityje buvau laiminga – specialybė man patiko. Kita vertus, nueini į užsiėmimus, aplink –šimtas žmonių, bet tu sėdi toks vienišas. Galbūt tai skamba juokingai – juk esame žmonės, turime liežuvį ir galime susipažinti, bendrauti. Iš tikrųjų, tu gali kiekvieno paklausti po šimtą kartų, kaip jam sekasi, kada mes eisime į laboratoriją ryškinti nuotraukų, bet visa tai visiškai paviršutiniška. Tai ne tikri žmogiški santykiai – tai etiketo vadovėlio lygmens santykiai. Šis jausmas stiprėjo kasdien. Tai nereiškia, kad neturi su kuo pakalbėti – tai jausmas, jog esi visiškai vienas, nėra kuo pasitikėti, nejauti jokio palaikymo. Vilniuje arba Baltarusijoje įsivaizduoju turinti tarsi „atraminę sieną“ – tai draugai, artimi žmonės, tėvai. Ir jeigu man bus blogai, tai ši „siena“ man neleis niekur nukristi. O Londone stovi ant to paties krašto, tačiau jokios sienos, net plytelės nėra.
Susvetimėję žmonės – tik anglai ar visa supanti aplinka? Kaip manai, kodėl ten yra tokia problema?
Mano manymu, tai – kapitalistinis pasaulis. Žmogus ten gali tau šypsotis ir domėtis, kaip sekasi, bet jam visiškai nusispjauti, kas tu, kaip tu gyveni, ką jauti. Kartą užėjau į banką, teko palaukti, tad stebėjau klientus aptarnaujančią merginą – ir man pasidarė taip bjauru. Bjauru dėl visos žmonijos, tegul dirbančios vis modernesniais aparatais, tegul aptarnauti išmokusios labai mandagiai. Tos merginos veido išraišką galėčiau apibūdinti kaip „pusę šypsenos“. Ar jai skaudėjo veido raumenis, ar ją tiesiog pykino nuo atliekamo darbo – bet buvo matyti, kad ji nebegali nusišypsoti žmoniškai, natūraliai. Išėjau, nebegalėjau to stebėti.
Tuo tarpu mes, lietuviai, sakome, kad čia gyvename begalinio pavydo krašte, esame gyvi apkalbomis, ir teigiame, jog tik išvykę į Vakarus pajaučiame „tikrąją“ kultūrą, tik stebuklingajame „ten“ jaučiamės reikalingi valstybei. Ką manai apie visa tai?
Ten tu iš viso niekam nereikalingas. Dėl kultūros gal ir sutikčiau, yra tam tikrų aspektų, iki kurių Rytų Europai dar toli. Kita vertus, kas ta kultūra? Taip, aš su tavim kultūringai bendrausiu, kreipsiuos, klausiu dešimt kartų, kaip sekasi, ir penkis šimtus kartų atsiprašysiu netyčia užkliudęs Mcdonald'e, – bet visa tai taip nenatūraliai. Kartais pagalvodavaui: geriau padavėja mane aptarnautų ne pagal etiketą, bet nuoširdžiai – juk tai žmogus, o ne robotas užprogramuota šypsena. kiekvienas pasirenka, kas jam svarbiau: ar ta kultūra „sorry, sorry“ be sustojimo, be žvilgsnio, automatiškai tuščias pasakymas, ar žmogiškumas.
Manau, atsirastų tokių, kurie, pavyzdžiui, dėl karjeros iškentėtų viską. Kiti gal atsiribotų ir užsidarytų savame pasaulyje. O tu negalėjai atsiriboti?
Buvo kilusi tokia mintis, bet prisiminiau man labai brangaus žmogaus žodžius: mūsų gyvenimas per trumpas, kad praleistum nors vieną dieną, valandą ar netgi minutę ten, kur jautiesi blogai, ne savo vietoje.Tikiu, kad Žemėje, nors gyventojų šeši milijardai, kiekvienam skirta sava vieta. Vienam lemta pasilikti kaime, kitam – gyventi Amerikoje, trečiam – Australijoje. Jis gali ir dešimt metų keliauti, bet turi vieną vietą, kur privalo būti. Kai šį jausmą patiri, o ne vien galvoji, kur tau būtų geriau, tada visi klausimai dingsta. Gyvenimas gali pasibaigti ir rytoj, bet gali baigtis ir po penkiasdešimties metų. Turiu energijos, fantazijos, noro, meilę gyvenimui – tai neturiu teisės sėdėti čia ir matyti savo mažąją sesę tik per kompiuterio kamerą, bendrauti su artimaisiais ne gyvai, o per ausines, kuriose jų balsas per tokį atstumą vos girdėti. Kiekvienas sau išsirenka, kas jam svarbu.
Kodėl sugrįžai į Lietuvą – magiškąjį Vilnių, o ne į Baltarusiją?
Sunku paaiškinti, bet Vilnius, iš tikrųjų, magiškas (šypsosi – aut. past.). Baltarusijoje jaučiuosi kaip namie – ten mano tėvai, artimieji, draugai, o Vilnius – nesvarbu, kad ne taip viskas išpuošta, ne toks gyvenimas, kaip Londone, bet čia jautiesi savas, savo vietoje.
Dar moksleivė išvažiuodama iš Naugarduko į Vilnių gavai savarankiško gyvenimo pagrindus. O ką parsivežei iš buvimo Londone?
Parsivežiau visiškai naują žmogiškų santykių vertinimą. Tai buvo labai neįprasta patirtis, gal netgi lemties dovana. Kažkokios jėgos iš viršaus padovanojo man galimybę pasižiūrėti tarsi iš viršaus, kas yra tikri draugai, tikri santykiai ir ką reiškia žodis „tikra“, ar iš viso liko nors kiek „tikrumo“ mūsų pasaulyje. Įsitikinus, jog vis dėlto liko, sugrįžti čia – nenusakomas džiaugsmas. Būčiau likus gyventi ten – bet pasirinkau ne gyventi, o būti. Čia.
Ir vis dėlto, ar dar sugrįši kada nors į Londoną?
Jeigu užsimanyčiau sugrįžti į Londoną, tai nebent kaip turistė. Turiu daug pažįstamų, norinčių ten apsilankyti, tad kai ką šitame mieste galėčiau jiems aprodyti. Mokytis, gyventi ar dirbti ten – ne. Net jeigu dabar pasiūlytų ten gerai mokamą darbo vietą – verčiau gyvensiu Lietuvoje ir apsipirkinėsiu per akcijas prekybos centre.
