Pažįstama situacija ir nežinai, ką tai reiškia ? Sunku pripažinti, jog tai meilė, nes bijai klasiokų patyčių? Na, come on, juk nieko nėra smagiau už mokyklinę meilę, aišku, proto ribose...
Dabar: vaikinas ir mergina bučiuojasi.
Prieš pusvalandį: mergina padeda galvą ant vaikino pečių.
Prieš pamoką: jie susitaria kartu sėdėti.
Prieš savaitę: mergina supranta, kad jai patinka būtent šis vaikinas.
Kaip suprasti, kad Jis tau tikrai patinka ?
Atsikeli ryte ir tepiesi špakliaus daugiau nei visada. Pusryčių tiesiog nebevalgai, nes neduok, Dieve, nebeįlįsi į savo stulbinantį miniaką. Kuitiesi spintoje, nes balerinos tapkelės tavo įvaizdžiui nebetinka, reikia kablų. Velniava! O kur jie?! Kambario betvarkėje tris kartus išsisukusi koją, griebi pirmus pasitaikiusius mamos batus ir leki autobuso link.
Jėga! Visi tave pastebi, o ypač − Jis. Mokykloje atrodai lyg modelis, tarp pilkų akiniuotų moksliukių. O viskas dėl ko? Ogi dėl Jo. Štai tau ir pirmas įrodymas, kad alpsti dėl savo bendraklasio, nors ir sunku tai pripažinti.
Galiausiai ir Jis pradeda rodyti pirmuosius meilės ženklus. Sms kiekvieną naktį, kvietimai savaitgalį į kiną, popietės kartu, atliekant namų darbus. O toliau jau seka tavo pavydo scenos kiekviename žingsnyje, noras visą laiką leisti tik su juo ir t.t. Tokia juk ta mokyklinė meilė... Žiūrėk, jūs jau ir neišskiriami! Sveikinimai!
Tačiau lazda visada turi du galus..
Iš pradžių draugai, džiaugęsi jūsų draugyste, pradeda judviejų vengti. Klausiate kodėl? Po vieną niekur nebeinate, visad kartu ir kartu. Bloga darosi bežiūrint į šią idilę ir klausantis nuvalkiotų frazių „myliu tave, zuikuti“ ar „ kaip gera su tavim, mažuti“. Kompanijai reikia draugų, su kuriais būtų galima pasilinksminti, o ne nuolat besikirkinančių įsimylėjėlių.
Lietuva − tai ne amerikietiškas serialas apie paauglius, mūsų mentalitetas kitoks. Mokytojai tikrai nesidžiaugia matydami besilaižančius mokinius kiekviename kampe. O ir mokyklos prestižą tokie mokinių pasirodymai, nemanau, kad kelia. Porelėms taip pat nėra labai smagu klausytis nuolatinių mokytojų replikų: „ nustokite tampytis, o tai mokslus greit pakeis šeima, geriau jau mokykitės“ ir t.t. Šiuo atveju labai tinka liaudies posakis: „ Viskam savas laikas ir vieta“.
Gandrai gandreliai. Arba kitaip − gandai gandeliai.
Paauglystė toks metas, kai jaunimas mėgsta prisigalvoti įvairiausių paskalų. Juk tai − prikolas! Ir štai vieną dieną tu tampi jų auka. Dvi savaites sirgai sunkia anginos forma. Tavo vaikinas po pamokų nuolatos tave lankė. Lyg ir nėra jokios priežasties sklisti gandams... Tačiau ar visa mokykla galėjo sužinoti, kad tu sergi? Ne. Kiekvienas turi daugiau ar mažiau lakią fantaziją, kuri sukuria neįtikėtinus reginius. Ir štai tu vėl žengi mokyklos koridoriais, o visi bado tave pirštais. Vienų veiduose – pašaipi ironija, kitų – gailestis. Kas dabar čia įvyko?
„Nėščioji sugrįžo!‘‘- parskrenda šūksnis iš koridoriaus galo. O tu stovi pasimetusi ir nieko nesuprantanti... Juk nepulsi įrodinėti savo tiesų, nes tik dar labiau pagilinsi moksleivių įtarinėjimus. Telieka laukti, kol audra nurims ir tu vėl galėsi plaukti. Šį kartą gal protingiau vairuodama savo gyvenimo laivą. O jei su savo mylimu bendraklasiu nebelankai pamokų, nebegali susikaupti mokslui ir iš tikrųjų pastoji? O jei susipyksti ir tau norisi skradžiai į žemę prasmegti? Kiek gali atnešti naudos tokia meilė?
Taigi, ar verta demonstruoti savo jausmus visur bei visiems? Abejoju... Juk tavo asmeninis gyvenimas rūpi tik tau, o kitiems jis gali tapti tik pasilinksminimo šaltiniu. Neveltui gyvenimas, anot daugelio filosofų, yra laikomas vertybe, kurią reikia saugoti, o nedalinti kitiems. Tad nestatyk savęs į tokią padėtį, dėl kurios vėliau tektų labai gailėtis. Juk meilė kaip seilė. Ištįs ir nebeliks. O asmeninis gyvenimas ir toliau lėks, tik neaišku su kokia tavo susikurta reputacija.
Laura Bagdžiūnaitė
