Daugiau nei penkiolika metų istorijos mokytoja dirbanti Jūratė Litvinaitė stebisi, kaip greitai keičiasi vaikai, jų galimybės ir gebėjimai. Mokytoja pripažįsta, kad su jais sunku suspėti. Šiandien nėra jokių ateities prognozių, todėl pedagogams ypač sudėtinga atrinkti informaciją ir mokyti vaikus to, kas bus naudinga jau po kelerių metų. Būtent dėl to J.Litvinaitė vaikus moko ne tik istorijos žinių, bet ir suprasti amžinąsias vertybes.
Iš pradžių buvo linksma
Istorija domėtis ji pradėjo dar lankydama mokyklą Kretingos rajone esančiame Darbėnų miestelyje. Tiesa, tuo metu ji svajojo apie istorikės, o ne mokytojos karjerą. 1988-aisiais įstojusi į Vilniaus pedagoginį universitetą pradėjo domėtis ir pedagogika. Kaip tik studijuodama mergina suvokė, kad darbas su vaikais ją labiausiai traukia. „Ir vaikystėje mėgau žaisti su jaunesniais vaikais. Jau tada mama mane pavadindavo mokytoja. Savo šeimoje buvau jauniausia, todėl vyresnės seserys dažnai man nurodinėdavo. Žaisdama su jaunesniais atsigriebdavau. Man buvo smagu jaustis vyresnei ir nurodinėti kitiems“, – juokdamasi prisiminė J.Litvinaitė.
Pirmuosius mokytojavimo metus Jūratė prisimena plačiai šypsodamasi. Tuomet ji stengėsi išdėstyti savo poziciją ir įrodyti tiesas. „Dabar tai vadinu jaunatvišku entuziazmu. Per pamokas būdavau labai energinga, braižydavau, piešdavau, aiškindavau ir sušildavau, kad pamokai pasibaigus iš kabineto išeidavau šlapia. Toks entuziazmas traukia žmones, todėl vaikai mane mėgo. Jie sustingę ir išplėstomis akimis žiūrėdavo šį „spektaklį“, – pasakojo pedagogė. Moteris daug skaitė ir viskuo domėjosi, todėl nenustygo vietoje, norėdama pasidalyti sukauptomis žiniomis su kitais. O mokiniai tam – itin tinkama auditorija.
2050-ieji bus tobuli
Toks linksmas mokytojos darbas tęsėsi tol, kol aplinkiniai pradėjo klausinėti apie jos pasirinktas metodikas. „Tik tada susimąsčiau apie savo, kaip mokytojos, misiją. Taip pat žinojau, kad ankstesnė mokymo metodika ugdo pasyvų mokinį, o aš norėjau aktyvaus. Todėl ėmiau ieškoti“, – kalbėjo istorijos mokytoja. Ji suvokė, kad nori ne tik pati tobulėti, bet kad ir jos mokiniai tobulėtų. Tiesa, moteris suprato ir tai, kad visų visuomenėje įsišaknijusių blogybių viena neįveiks, todėl nusprendė orientuotis į mokinius, į tą mažą ateities dalį. „Galbūt nuskambės egoistiškai, bet žiūrėdama į savo mokinius supratau, kad po keliolikos metų būtent jie rūpinsis mano valstybe, žmonėmis, gatvėmis, galų gale – mano pensija.
Todėl jei bent keliems pavyks įdiegti tikrąsias gyvenimo vertybes, bus gerai. Jei ir kiti mokytojai taip elgsis, tai pagal matematinę progresiją 2050-ieji jau bus tobuli“, – juokėsi J.Litvinaitė.
„Norint dirbti mokykloje, reikia nuolat kurti. Vaikai keičiasi labai greitai“, – įsitikinusi mokytoja. Ji prisimena savo pirmuosius penktokus, kurie iš kišenių traukdavo pūkais aplipusius saldainius ar mokytojams siūlydavo paragauti prakąsto obuolio. Praėjus vos penkeriems metams, penktų klasių mokiniai jau buvo kitokie: į mokyklą atsinešę sumuštinį, jį išsipakuodavo atskirai ir vieni suvalgydavo. O juk tiems kitokiems vaikams reikia ir kitokio dėstymo, iššūkių, uždavinių. Reikia spėti kartu keistis. Jei nespėji, tampi senamadiškas ir nieko naudingo išmokyti nebegali.
Reikia mokėti dirbti efektyviai
Tačiau J.Litvinaitė žino, kad ne viskas kinta. Nesvarbu, kaip pasikeis technologijos, socialinė struktūra ar valstybingumas, tokios vertybės kaip ištikimybė, meilė, atsakomybė, atjauta, pakantumas, tolerancija išliks. „Šiandien vienintelis mokytojams likęs uždavinys – perteikti tas vertybes, įdiegti atsakomybę, lavinti gebėjimus ir suformuoti bei ugdyti įgūdžius, nes žinios labai greitai keičiasi“, – sakė pedagogė. Nors jokių ateities prognozių nėra, Jūratė stengiasi mokyti tų dalykų, kurie, jos manymu, būs aktualūs ateityje. „Europa jau seniai dvokia naftalinu. Savo mokinius mokau ne tik Europos, bet ir Kinijos, Indijos istorijos. Juk tikriausiai būtent šiose šalyse dabar gyvena mano mokinių verslo, kultūros ar kitokie partneriai. Kaip tik ten bus didžioji verslo rinkos dalis“, – neabejojo moteris.
Pedagogė mano, kad ne ką mažiau svarbu vaikus išmokyti efektyvumo, greitos reakcijos, sugebėjimo greitai persiorientuoti, analizuoti. Šie gebėjimai padeda ir patiems mokytojams, todėl jų nauda neabejojama. „Taip pat esu kultūrinio išprusimo šalininkė. Niekaip negaliu susitaikyti su mintimi, kad gatvėmis vaikšto žmonės, nežinantys, kuo gotika skiriasi nuo baroko. Reikia viskuo domėtis ir bent paviršutiniškai išmanyti“, – įsitikinusi mokytoja.
Iššūkiai lydi nuolat
Net ir po keliolikos metų mokytojavimo J.Litvinaitė negali ramiai miegoti. Galvoje vis sukasi klausimas, į kurį atsakymo mokytoja niekaip neranda. Kaip istoriją išdėstyti, kad visiems trisdešimčiai vaikų būtų aišku, įdomu, smagu. „Juk turi būti kažkoks modelis. Tiek žmonės atradimų padarė, o nemoka savo vaikų mokyti“, – kalbėjo Jūratė. Net ir dabar žiūrėdama į savo paauglį sūnų pedagogė klausia savęs, ar jis ne veltui sėdi mokykloje, ar tos žinios, kurių moko dabar, ateityje bus reikalingos.
Tačiau ji tvirtai tiki tuo, kad tik savo vaikams įskiepiję orumą, meilę tėvų žemei ir begalinį laisvės troškimą galėsime būti tikri, kad jie netaps veltėdžiais, besišlaistančiais prie alkoholiu prekiaujančio kiosko.
Galbūt šios abejonės ir verčia J.Litvinaitę būti aktyvią pedagogę. Ji ne tik mokytojauja, bet ir rašo vadovėlius bei kitas mokomąsias priemones, veda įvairius seminarus, dalyvauja konferencijose, organizuoja renginius, rašo mokslinį darbą. „Ar spėju? Ne, bet mokausi planuoti“, – entuziastingai patikino moteris.
Eglė Valionienė
