Mokyklinės uniformos visais laikais buvo diskusijų objektas. Nors Lietuvos mokyklose nėra privalomos, vis daugiau švietimo įstaigų nusprendžia, kad jos turi tapti būtinu mokyklos atributu. Tiesa, noras visus aprengti vienodai džiugina ne visus. Tėvai prieš mokslo metus turi pasirūpinti ne tik kanceliarinėmis prekėmis, bet ir uniforma, kuri gerokai paplonina pinigines, tačiau daugelis jų patenkinti tokia apranga.
Tėvai prieš mokslo metus turi pasirūpinti ne tik kanceliarinėmis prekėmis, bet ir uniforma, kuri gerokai paplonina pinigines, tačiau daugelis jų patenkinti tokia apranga.
Mada ar būtinumas?
Uniformų šalininkai tikina, kad tai viena iš drausminimo bei ugdymo priemonių, užkertanti kelią galimoms patyčioms dėl aprangos. Kitiems ji asocijuojasi su grįžimu į sovietinius laikus, kai buvo varžomas bet koks individualumas. Uniformos gerokai patuština ir tėvų kišenes.
Mada ar būtinumas – su šia dilema susiduria dauguma švietimo įstaigų. Dar prieš kelerius metus tik viena kita mokykla turėjo savo uniformą, dabar kasmet mokyklų, kurių mokiniai kasdien dėvi uniformą, daugėja.
„Vyturio“ progimnazijos direktorės Vitalijos Dziuričienės teigimu, idėja turėti uniformą buvo brandinama ilgą laiką, kol galiausiai mokyklos bendruomenė nusprendė, kad jos reikia. Kaip drabužis turi atrodyti, sumodeliavo patys mokiniai. Tik iš anksto buvo nuspręsta, kad dominuojančios spalvos bus mėlyna ir geltona – simbolinės mokyklos spalvos.
„Kad uniforma nebūtų tarsi primesta, patys vaikai modeliavo ir piešė, kokios uniformos norėtų. Tada surengėme darbų parodą ir visi, vaikai, tėvai ir pedagogai, išrinkome geriausią variantą, kad būtų ir gražu, ir patogu. Savo darbų eskizus išsiuntėme įmonėms, kurios užsiima uniformų siuvimu. Ir tik pasimatavę siuvyklų pasiūtas uniformas mokiniai išsirinko labiausiai patinkančias, – „Sekundei“ dėstė mokyklos vadovė.
Jau antrąją rugsėjo-1-ąją į mokyklas vaikai sugužės pasipuošę mokyklinėmis uniformomis: pradinukams berniukams privalomi mėlynos spalvos megztukai, mergaitėms – languoti sarafanai. Vyresniųjų klasių mokiniams – mėlynos spalvos švarkai.
Šiltuoju metų laiku vietoj megztukų ir švarkų dėvimi geltoni polo marškinėliai, o šventinėmis dienomis – balti marškinėliai. Privaloma aprangos dalis visiems vaikams yra ir geltoni kaklaraiščiai. Apatinė aprangos dalis laisvesnė – klasikinės kelnės, džinsai ar sijonukai mergaitėms. Tik penktadieniais leidžiama mokyklinę uniformą iškeisti į kitus drabužius.
„Privaloma tik viršutinė aprangos dalis su mokyklos simbolika, o visa kita – pasirinktinai, nesinori visai suvaržyti vaikų, juk ir kiekvienos šeimos galimybės skirtingos“, – sakė V. Dziuričienė.
Drausmina ir prideda atsakomybės
Nors iš pradžių būta tam tikro nerimo, ar uniformos vaikams patiks, ar nebus maištaujančiųjų ir atsisakančiųjų jas dėvėti, nuogąstavimai nepasitvirtino. Tiek vaikai, tiek ir tėvai džiaugiasi, kad mokykla turi savo uniformą.
„Šiek tiek buvo nuogąstavimo dėl vyresniųjų klasių moksleivių, juk paaugliams reikia saviraiškos, jie nori pasirodyti, išsiskirti, tačiau vaikams uniforma patiko. Kaip patys sako, ir gražu, ir ne gėda su ja pasirodyti mieste. Atvirkščiai, pastebime, kad paprastomis dienomis mokiniai dažniau dėvi megztinius, o kai nori pasipuošti ar pasirodyti – švarkus“, – kalbėjo V. Dziuričienė.
Jos teigimu, saviraiškai vaikai randa ir kitų būdų nei apranga. Kita vertus, uniforma kaip tik padeda geriau identifikuoti save. Juk daugelio organizacijų ir įmonių darbuotojai darbo metu dėvi drabužius, kurie padeda juos atpažinti, kuria savotišką įmonės įvaizdį. Taip ir mokiniai – uniforma net šiek drausmina ir suteikia tam tikros atsakomybės.
„Įspraudimas į tam tikrus rėmus prideda ir atsakomybės. Juk netinkamai besielgiantį mokinį labai nesunku identifikuoti pagal uniformą. Antra vertus, jeigu priklausai kokiai organizacijai, labai svarbu tapatintis su ja, o apranga yra vienas iš to tapatumo ženklų. Uniformos labai gražu ir kartu išsprendžia kitas problemas – nebėra diferenciacijos dėl aprangos. Juk paaugliai nori pasirodyti ir dažnai tam nėra ribų. Saviraiškos dalykų irgi reikia mokytis: nuo mažų dienų vaikas turi žinoti, kaip ir kur gali rengtis ir atrodyti“, – mano V. Dziuričienė.
Nors uniformos privalomos tik mokiniams, jas mielai dėvi ir pedagogai. Tiesa, jiems švarkai yra gerokai brangesni nei mokiniams, todėl daugelis mokytojų mėlynos spalvos švarkų ieškosi ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Direktorės kabinete taip pat kaba iš antrų rankų pirktas švarkas su mokyklos simbolika.
„Mėlynos spalvos švarkai parduotuvėse deficitinė prekė, todėl jų pedagogai ieško dėvėtų drabužių parduotuvėse ir prisiuva mokyklos emblemą. Vieni pasipuošia tik per šventes, kiti mielai vaikšto ir kasdien. Aš ir pati Rugsėjo 1-ajai pasipuošiu uniforminiu švarku“, – sako V. Dziuričienė.
Prie uniformos derina ir kerzinius batus
Panevėžio „Minties“ gimnazija šią vasarą išleido pirmąją abiturientų laidą, kuri privalėjo nešioti uniformą – tamsiai žalią švarką. Kaip teigė šios mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Stasevičienė, mokslo metų pabaigoje buvo organizuotas savotiškas turgelis, abiturientai galėjo atnešti ir už simbolinę kainą parduoti ar dovanoti pirmokams jau nebereikalingas uniformas, tačiau visų nuostabai, tokių atsirado vos keli.
„Šiemet buvo pirmoji laida, kuri nešiojo uniformas ir tuo džiaugėsi. Baigė apie 200 abiturientų, bet į vadinamąjį uniformų turgelį atnešė gal tik penkiolika uniformų. Daugelis vaikų prasitarė, kad uniformą išsivalė ir pasikabino spintoje. Tai bus šiltas prisiminimas apie mokyklą ir uniformą dar būtinai užsivilks per klasės susitikimus“, – kalbėjo R. Stasevičienė.
Tiesa, pavaduotoja pripažino, kad uniforma nėra pigus drabužis, nors galima rinktis net iš trijų audinių. Dažniausiai renkamasi tarpinis variantas: mergaitėms švarkas kainuoja apie 130 Lt, berniukams – šiek tiek brangiau. Tačiau tiek patys vaikai, tiek ir tėvai patenkinti uniformomis, nes atkrinta pagrindinis rūpestis – kuo apsirengti.
Švarkai palyginti gerai nešiojasi, o ir prižiūrėti juos nėra sunku. Mokykla su valymo įmonėmis yra pasirašiusi sutartis, todėl mokykliniai švarkai išvalomi su didelėmis nuolaidomis. Kiti uniformą skalbia namuose.
„Aš pati kaip mama galiu pasakyti, kad uniforma pareikalauja nemažų papildomų išlaidų. Mano sūnus lanko „Saulėtekio“ progimnaziją, ten privalomas megztukas ar liemenė ir kaklaraištis. Susidaro daugiau kaip šimto litų suma. Kita vertus, atkrenta didelis rūpestis, kuo pasipuošti ar apsirengti kiekvieną dieną, užtenka uniformos ir kelnių ar džinsų. O ir vaikams patogu“, – pastebi R. Stasevičienė.
Tokia dalinė uniforma nevaržo ir jaunuolių noro išreikšti save ar kažkaip atkreipti dėmesį. Be to, patys vaikai nusprendė, kokia bus uniforminio švarko spalva ir dizainas.
„Tik per šventes privaloma prie švarko dėvėti baltus marškinukus ar palaidines, o paprastomis dienomis galima nešioti tai, ką mėgsta, todėl prie uniformos derina ir kerzinius batus, ir sportinius džemperius su gobtuvais. Vaikai turi spinteles, tad kiti mokyklinius švarkus palieka ir mokykloje“, – pasakojo R. Stasevičienė.
Sumažės netikros konkurencijos
Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Iljinienė teigė, kad jų mokykloje vaikai rengiasi taip, kaip jiems patogu, svarbu, kad būtų tvarkinga. Tačiau jau kitąmet ir jų mokykla turės savo uniformas.
„Prieš kelerius metus mokykloje vykdėme apklausą, ar reikalingos uniformos, tąkart dauguma nusprendė, kad jos nereikalingos, tačiau pernai vykdytos analogiškos apklausos rezultatai jau buvo kitokie. Nusprendėme, kad reikia bent vienodos viršutinės dalies ir kažkokių mūsų mokyklos akcentų. Nežinau, gal tai ir mados reikalas, noras išsiskirti, kita vertus, tai sumažina socialinę atskirtį“, – kalbėjo D. Iljinienė.
Kaip atrodys uniformos ir kiek gali kainuoti, dar neaišku. Tai bus diskutuojama mokyklos bendruomenėje. Mokykla neturi galimybių nepasiturintiesiems nupirkti uniformų, bet bus ieškoma įvairių būdų, kaip aprūpinti visus vaikus.
„Bijau tik to, kad vaikai labai auga ir netektų uniformos siūtis kasmet, nes kiek teko domėtis, tai nėra pigu. Ieškosime įvairių galimybių, rengsime turgelius ar kažką panašaus“, – teigė mokyklos direktorė.
Įdomu tai, kad uniformų labiausiai norėjo tėvai ir pedagogai. Viena iš pagrindinių priežasčių, kad vienoda apranga sumažins patyčių. D. Iljinienė neslėpė, kad mokykloje, kaip ir visur, jų vis dar yra. Kitas dalykas, kaip sugebama tai pastebėti ir valdyti.
„Manau, įvedus uniformas bus mažiau netikros konkurencijos. Mokykloje konkuruoti reikia mokslų srityje, o ne apranga. Aišku, tai labai priklauso ir nuo klasės kolektyvo, kokios vertybės puoselėjamos šeimoje. Uniforma bent jau man asmeniškai labai gražu, netgi skatina pasididžiavimą savo mokykla“, – sakė D. Iljinienė.
Planuojama, kad uniformos įvedimas mokykloje sutaps net su trimis gražiomis sukaktimis: kitąmet mokykla švęs 70-metį, 10-ies metų jubiliejų, kai įstaiga gavo „Vilties“ vardą ir tapo mišria mokykla.
„Kitąmet švęsime net tris jubiliejus, tad būtų labai gražu įsivesti ir dar vieną tradiciją – uniformą“, – teigė D. Iljinienė.
Kristina Narbutaitė, dizainerė
Man uniformą teko nešioti tik pradinėse klasėse, ir tuo labai džiaugiuosi. Savęs kaip asmenybės negalėčiau išreikšti vilkėdama uniformą.
Kiek teko matyti, uniformos nėra labai kokybiškai pasiuvamos. Kadangi vaikai greitai auga, jos siuvamos net dydžiu ar keliais per didelės, tad tenka atlenkti rankoves ir pan. Ir tai neatrodo labai gražiai.
Merginos greitai bręsta ir jau aštuntokės devintokės nori drabužiais pabrėžti savo figūrą. Deja, su uniforma to padaryti negalima. Kita vertus, mokykla – ne vieta demonstruoti madas. Mokykloje reikia mokytis, o save išreikšti ir parodyti savo stilių galima ir po pamokų, savaitgaliais.
Uniforma puiku tuo, kad kiekvieną rytą nebekyla klausimas, ką rengtis. Be to, savo individualumą galima pabrėžti ir tam tikrais aksesuarais, detalėmis.
Lina DRANSEIKAITĖ
