75-metį pasitikusi Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla — vienintelė bendrojo lavinimo ugdymo įstaiga Lietuvoje, teikianti ne tik švietimo, bet ir socialines dienos užimtumo paslaugas.
Direktorius Tomas Armonavičius sako, kad įkurti tokią naujovę prieš šešerius metus nebuvo lengva, bet dabar mokykla turi pliusą: mokiniai neignoruoja ir nesistebi neįgaliaisiais, pastarųjų tėvai gali dirbti, o ir mokytojai turi papildomų darbo valandų.
Įsikūrė mokyklos bendrabutyje
Dienos užimtumo centras ir lavinamosios klasės įsikūrusios „Saulės“ pagrindinės mokyklos bendrabutyje. Vidutinės ir sunkios negalios vaikams skirtos klasės, kineziterapijos kabinetas, virtuvėlė, poilsio kambariai, miegamieji, įrengtas keltuvas.
Vaikai čia praleidžia daug laiko: vieni būna iki pietų, kiti — iki 17 valandos. Tuo metu tėvai gali dirbti arba pailsėti nuo nuolatinės priežiūros.
Neįgaliuosius kuruoja pagrindinės mokyklos vaikai, kartu dalyvauja renginiuose, stipresnieji lavinamųjų klasių auklėtiniai lanko tuos pačius būrelius kaip ir kiti mokyklos vaikai.
Pora vaikinų iš „neįgaliukų“ netgi dalyvavo savanoriškoje veikloje, vyko į žygį ir už sėkmingą dalyvavimą tarptautiniame projekte gavo bronzos ženklelius iš Jungtinės karalystės ambasadorės pavaduotojo Stefan Conlon rankų.
Idėją atnešė „Joniškio viltis“
— Kaip kilo idėja įkurti Dienos užimtumo centrą prie mokyklos? Juk šalyje nebuvo tokios praktikos?
Tomas Armonavičius, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius:
— Dienos užimtumo centro idėją atnešė sutrikusio intelekto vaikus globojančios draugijos „Joniškio viltis“ atstovas Irenijus Giedraitis. Jo dukrai sukako 21-eri. Pagal įstatymą ugdymo procesas baigtas, toliau mokyti lavinamosiose klasėse nebegalima. O kur dėtis tėvams, kaip paskirstyti laiką, kad galėtų dirbti ir ją prižiūrėti? Ar atiduoti į pensioną?
Buvo visko. Iš ministerijos atvykęs atstovas,— pavardės dabar neminėsiu,— mano kabinete kalbėjosi su Irenijumi Giedraičiu ir vis prieštaravo.
Šis pasakė: gerai, negalima, tada kviečiu jus į dvikovą televizijoje. Pamenate, buvo laida, kur paprastas žmogus diskutuodavo su žinomu politiku. To pakako, kad svečias pasakytų, jog sprendimą priima savivaldybė.
Lina Valiukienė, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja:
— 2004 metais įkūrėme pirmą lavinamąją klasę. Važinėjome po rajoną, atlikome apklausą, ar bus poreikis. Iš anksto prašymus lankyti mokyklą parašė 12 vaikų tėvai. Bet ar jie jautėsi nedrąsiai, ar nepasitikėjo, o ir mes neturėjome pakankamai specialistų, tad rugsėjį atėjo keturi tėveliai su neįgaliais vaikučiais.
Tačiau po metų įkūrėme antrą klasę, ledai pajudėjo. Tada pamatėme, kad vaikams po pamokų, kurios baigiasi pirmą antrą valandą, nebėra, kur dėtis. Tėveliams, kurie dirba, reikia rūpintis, kas juos prižiūrės. Logiška buvo mintis ieškoti būdų pratęsti užimtumą iki 17 valandos.
Dabar mokykloje turime trijų grandžių specialųjį ugdymą. Yra vaikų, kurie mokosi bendrojo lavinimo klasėse, įkurtos lavinamosios klasės ir yra Dienos užimtumo centras, kurį lanko sutrikusio intelekto jaunuoliai vyresni nei 21 metų amžiaus bei tų pačių lavinamųjų klasių mokiniai, ten leidžiantys laiką po pamokų.
Asta Natrienė, bendrijos „Joniškio viltis“ socialinė darbuotoja, neįgalaus vaiko mama:
— Iš pradžių žmonių požiūris buvo atsargus. Kaip senais laikais, kai apie prailgintą dienos grupę galvodavo, esą, ją lanko asocialių šeimų, apleisti, pamiršti vaikai. Tėvai mąstė: kaip kažkur išgrūsti neįgalų vaiką?
Dirba bendrojo lavinimo programos pedagogai
— Kaip sekėsi pritaikyti patalpas, suformuoti kolektyvą?
Tomas Armonavičius, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius:
— Patalpos paskirtos mokyklos bendrabutyje. Bendrija „Joniškio viltis“ pagal projektą gavo lėšų jų pritaikymui neįgaliesiems. Dabar matome, kad pirmame aukšte nebetelpame. Su latviais kartu dalyvaujame tarptautiniame projekte “Mano socialinė atsakomybė“. Jo vertė — 162 tūkstančiai eurų. Tvarkysime antrąjį bendrabučio aukštą. Teiksime ir trumpalaikes paslaugas, pavyzdžiui, jei žmogus, prižiūrintis neįgalųjį, norės kažkur išvykti, galės jį čia atvežti.
Surinkome ir kolektyvą. Buvo įvairių variantų. Mažėjant vaikų viena pradinių klasių mokytoja sutiko dirbti mokytojo padėjėja. O jų alga, žinote, kokia — 800 litų „ant popieriaus“. Bet moteris įstojo, baigė specialiąją pedagogiką ir dabar turi savo lavinamųjų klasę.
Kai kurie pedagogai atėjo iš buvusių mokyklos kaimų skyrių.
— Ar į mokymo procesą įtraukiami bendrojo lavinimo programos mokytojai?
Lina Valiukienė, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja:
— Lavinamosiose klasėse ir Dienos užimtumo centre dirba keturi mokytojai iš pagrindinės mokyklos, turintys keturis būrelius: technologijų, teatro, muzikos ir, galima pavadinti, gražaus bendravimo. Šiame būrelyje dirba tikybos mokytojas Gediminas Andrašiūnas, prie kurio neįgalieji vaikai lipte limpa, jis su jais šnekasi, žaidžia, moko geros elgsenos.
Turime laimėjimų. Lavinamųjų klasių muzikos grupė „Legato“, vadovaujama Aldonos Tamošiūnienės, dalyvavo antrajame šalies neįgalių jaunųjų atlikėjų konkurse, kur praėjo atranką Šiauliuose ir vyko į finalinį koncertą Vilniuje.
Ligita Dundaitė, pradinių klasių mokytoja:
— Mūsų dramos būrelis kiekvienais metais dalyvauja Žagarės specialiosios mokyklos organizuojamoje teatro šventėje. Nuolat pasirodome renginiuose. Pradinukams kompoziciją „Ant kalno karklai siūbavo...“ ir pakartoti teko, nes labai plojo.
Šie vaikai — emocionalūs ir prieraišūs
— Kaip reaguoja kiti mokiniai į neįgalius vaikus? Koks jų bendravimas ir jūsų pačių patirtis?
Ligita Dundaitė:
— Mano trečios klasės auklėtiniai puikiai bendrauja, noriai eina į Centrą. O man pačiai ypač patinka dirbti su neįgaliais vaikais. Jie labai emocionalūs, prieraišūs. Nėra jokių „nenoriu“, “nedarysiu“. Kokį vaidmenį davei, patenkinti bandys išpildyti.
Kai turėjau pirmokus, negalėjau vadovauti neįgaliųjų teatro būreliui; sutikę jie vienas per kitą klausinėdavo, kada ateisiu mokyti vaidinti.
Asta Natrienė, bendrijos „Viltis“ socialinė darbuotoja:
— Mokyklos vaikai žino, kad yra tokie neįgalieji. Jie reaguoja įvairiai, nes ateina iš skirtingų šeimų ir ne visose yra neįgalių žmonių. Kai kurie pasišaipo, bet paskui pripranta, o kiti jau iš pradžių eina artyn, sveikinasi.
Aš apskritai galvoju, kad visose mokyklose taip turėtų būti ir manau, kad direktoriui reikėjo daug drąsos imtis naujovių.
Ne „popierinė“ integracija
— Mes dažnai kalbame apie neįgaliųjų integraciją, bet ji būna popierinė, formali...
Tomas Armonavičius, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius:
— Kalbėkime tiesiai: daugeliu atvejų, kai neįgaliuosius bandoma integruoti į bendrojo lavinimo klases, susiduriama su problemomis. Net ir tarp vadinamųjų normalių vaikų atsiranda silpnesnių, „atpirkimo ožių“, kuriuos kiti apstoja. O jei į klasę ateina mokinys su nežymia protine negalia, jis tampa pastumdėliu. Mokymo procesas yra mokymo procesas, o kiti užsiėmimai, bendravimas tegul vyksta kartu. Tai pati geriausia integracija.
— Kuo pagrįstumėte šį teiginį, kad jūsų integracijos modelis geresnis?
Lina Valiukienė, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja:
— Vaikai, su kuriais dirbama pagal adaptuotą programą, labai jautriai reaguoja į aplinką. Septintoje aštuntoje klasėse jie net atsisako mokytojų padėjėjų pagalbos, nes nori būti kaip kiti mokiniai, bet nesugeba.
Negerai yra kraštutinumai: anksčiau neįgalieji iš viso niekur nedalyvaudavo, nesirodydavo, o dabar juos nori per prievartą mokyti kartu su vaikais, kurių gebėjimai kitokie.
Tomas Armonavičius, „Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorius:
— Pas mus neįgalūs vaikai mokosi atskirose klasėse pagal savo gebėjimus, visi yra panašaus lygmens, nepatiria streso. Tačiau mokyklos gyvenime jie dalyvauja: maitinasi toje pačioje valgykloje, sportuoja vienoje salėje. Bendrojo lavinimo programos vaikai kuruoja neįgaliuosius, juos lanko, rodo programėles, pasveikina įvairiomis progomis.
Neįgalieji dalyvauja šventėse kartu su kitais mokiniais. Stipresnieji lavinamosios klasės vaikai lanko technologijų būrelį su bendrojo lavinimo klasių vaikais.
Esu tikras, kad mūsų mokiniai, nuvažiavę į Vilnių ar užsienį, nesistebės, pamatę kitaip atrodantį žmogų, nebadys jo pirštais.
— Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai atsirado lavinamosios klasės ir Dienos užimtumo centras?
Asta Natrienė, bendrijos „Joniškio viltis“ socialinė darbuotoja:
— Pokyčiai mano gyvenime — akivaizdūs. Patikėjau savimi ir įstojau į Šiaulių Universitetą studijuoti socialinę pedagogiką. Sūnaus elgesys taip pat pasikeitė: jis labiau paiso taisyklių. Galų gale, čia ateina ir berniukai, ir mergaitės. Kad matytumėt, kaip jie gražiai bendrauja. Štai berniukai pasislėpę mergaitėms gamino karolius, o paskui juos drovėdamiesi dovanojo.
Ateityje skatinčiau savanorystę šiame skyriuje. Per žiemą darbuotojų užtenka, o vasarą būtų šaunu įtraukti žmones iš kitų sferų.
Praėjusią vasarą dariau stovyklėlę keliems vaikams. Į ją savanoriškai ateidavo padėti viena mergaitė ir vieno neįgalaus vaiko močiutė. Visi kartu lipdydavo, piešdavo, dekoruodavo puodelius. Su džiaugsmu į užsiėmimus įsitraukusi močiutė nustebusi prisipažino gyvenime nieko panašaus nedariusi.
MOKYKLOS ISTORIJA
Pradinė mokykla įkurta 1936 metais.
1947 metais mokykla tapo septynmete,1954 metais pertvarkyta tapo Joniškio 2-ąja vidurine mokykla.
2005 metais atidarytas naujas mokyklos priestatas su modernia sporto sale.
2004 metais įkurtas Specialiojo ugdymo skyrius, o 2006 metais — Dienos užimtumo centras.
2009 metais 2-oji vidurinė tapo „Saulės“ pagrindine mokykla.
Lavinamosiose klasėse mokosi 23 vaikai, iš jų dalis lanko Dienos užimtumo centrą. Į šį centrą kasdien atvyksta 7 suaugę jaunuoliai su negalia per 21 metų.
„Saulės“ pagrindinė mokykla turi 916 mokinių, 132 mokytojus ir techninio personalo darbuotojus, iš kurių 38 — buvę šios mokyklos auklėtiniai.
Loreta RIPSKYTĖ
