Jei vis dar galvojate, kad filologas – tai nervingas nuoboda, kuris kiekvienam tekste mato tik klaidas ir užsidaręs tamsiame kambarėlyje niurzgėdamas jas taiso, – klystate. Filologai šiandien rengia viešas kalbas, kuria reklamos tekstus, serialų ar filmų scenarijus, rašo knygų recenzijas, moko užsieniečius lietuvių kalbos.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių filologijos studentas Joris Kazlauskas juokiasi, pasakodamas apie girdėtus šios profesijos stereotipus. Esą vos išmokę skaityti, būsimieji filologai ima graužti knygas, per dieną įveikia mažiausiai po tris. „Visi jų skaitalai yra žiauriai neįdomūs. Jie nešioja tik juodus ir pilkus drabužius, o visi namai apstatyti įvairių dydžių kaktusais. Vieninteliai naminiai gyvūnai – tai ramūs ir tingūs katinai. Jeigu netyčia pradėsi bendrauti su filologu, tai greit sužinosi, kad gyvenimas jam yra viena kančia. Tą kančią sukelia siaubingas jį supantis pasaulis, kuriame egzistuoja tik mirtis ir kalbos klaidos. O jei paskaitysi filologų parašytus tekstus, įsitikinsi, kad visi veikėjai visuomet turi tragiškai žūti. Vienintelis alkoholinis gėrimas, kurį geria filologai – karštas vynas. Ir, be abejo, toks dalykas kaip filologas išvis neegzistuoja: yra tik filologės“, – šypsosi J. Kazlauskas.
Tačiau toks požiūris egzistuoja tik tarp tų, kurie paprasčiausiai nežino, ką gyvenime iš tikrųjų veikia filologai. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių filologijos doktorantės Agnės Kalninytės, šią nuomonę galima pakeisti per pavyzdžius. „Klausydama radijo ar žiūrėdama televizijos žinias įsivaizduoju, koks įdomus ten dirbančio kalbos redaktoriaus darbas – greitai pritaikyti įgytas lietuvių kalbos gramatikos ir literatūros žinias. Vartydama nusipirktą knygą, žurnalą ar rankose laikydama klubo lankstinuką vėl susimąstau, kad prie šių tekstų ir jų maketavimo „lietėsi“ lietuvių filologiją baigęs studentas. Su užsieniečiu bendraudama lietuviškai (!) sužinau, kad jį lietuvių kalbos išmokė VDU lietuvių filologijos studentas! O skaitydama filmo ar knygos recenziją, literatūros kūrinius ar jų aprašymus, suvokiu, kad taip sklandžiai rašyti ir suvokti literatūros žanro ypatumus gali tik lietuvių filologijos studijas baigęs žmogus. O kur dar lietuviškos kompiuterinės, vertimo, kalbos atpažinimo programos? Ar jos gali būti lokalizuotos be žmogaus, išmanančio lietuvių kalbos gramatikos sistemą?“ – klausia A. Kalninytė.
Kartu atrasti kitokią, įdomią filologiją kviečia Vytauto Didžiojo universitetas, nuo 2013 m. rudens siūlantis rinktis atnaujintą Lietuvių filologijos bakalauro programą. Programoje bus ypač akcentuojamas taikomasis pobūdis, tarpdalykinis požiūris į literatūrą, daug dėmesio skiriama kalbos ir literatūros sąsajoms su reklama, kultūra, medijomis.
Pasak Lietuvių filologijos programos komiteto pirmininkės, Lietuvių kalbos katedros vedėjos doc. dr. Erikos Rimkutės, patys studentai parodė norą gauti kuo daugiau praktinių žinių. „Tokie studentų lūkesčiai paskatino mus iš esmės pertvarkyti Lietuvių filologijos bakalauro programą. Šiais metais mūsų programą pasirinkusiems studentams siūlysime daug naujų taikomojo pobūdžio dalykų: Teismo lingvistikos įvadą, Lietuvių kalbos, kaip svetimosios, dėstymo metodiką, Skaitmeninę lingvistiką, Socialinės ir psichologinės lingvistikos įvadą ir kt. Šie ir kiti kalbos dalykai padės geriau suvokti kalbos sistemą, suteiks kompetencijų, reikalingų įvairaus pobūdžio darbuose, padidins programos absolventų konkurencingumą darbo rinkoje“, – teigia E. Rimkutė.
„Pasirinkusiems Lietuvių filologijos bakalauro programą VDU siūlome pasirinkimo laisvę ir įvairovę. Mūsų studentai yra ne tik akademinių studijų proceso dalyviai, bet palaipsniui tampa ir aktyviais kūrybinio proceso nariais: rašo recenzijų tekstus, rengia susitikimus ir diskusijas su rašytojais, kuria scenarijus ir esė, dalyvauja projektuose, konferencijose, pritaiko įgytas žinias įvairaus pobūdžio praktikose“, – tęsia pašnekovė.
VDU Lietuvių filologijos bakalauro programa padės atrasti kitokį ir įdomų kalbotyros bei literatūrologijos pasaulį.
