Juodai apsirengę paaugliai su ryškiai pajuodintomis akimis, šonu kirptais plaukais, vaikiškais paveiksliukas ant rūbų, melancholišku žvilgsniu ir siaubingu „pomėgiu“ pjaustytis venas – tokį „emo“ apibūdinimą pateikia ne vienas, daugiausiai iš nuogirdų susidaręs įspūdį apie šį prieštaringai vertinamą substilių.
Tačiau mitai ne visada būna teisingi. Matyt, ne daug kas pasakytų, kad „emo“ – tai visų pirma „hardcore punk“ muzikos stilius, atsiradęs dar 9 – ojo dešimtmečio viduryje JAV, o šį stilių pamėgęs ir išplatinęs jaunimas ir jo gyevnimo būdas nepaprastai skiriasi kiekvienoje šalyje ar net mieste.
Kas jie tokie?
Vieni „emo“ jau vadina subkultūra ar judėjimu, kiti su tuo nesutinka, labiau pabrėždami tik muzikos svarbą. Štai, pavyzdžiui, pasaulinėje enciklopedijoje Wikipedia „emo“ apibūdinamas kaip roko muzikos stilius, kuriam būdinga muzikalumas, ekspresyvumas, „confessional“ stiliaus dainų žodžiai. Vis dėlto pasaulyje dar nėra suformuluoto nei visiems priimtino „emo“ apibūdinimo, nei iki galo aiškių stiliaus bruožų, nesutariama net ir dėl muzikos stiliaus: ar tai indie, hardrokas, o gal pankrokas? Aišku tik tai, kad pavadinimas atsirado iš žodžio „emotional“ – emocionalus. Šiame straipsnyje „emo“ vadinsime subkultūra ir mėginsime apžvelgti bendriausius bruožus, situaciją Lietuvoje bei vyraujančius mitus. Faktas, kad „emo“ nėra vien „paaugliai, kurie žudosi“. Į jų kitokį pasaulį verta pažvelgti giliau.
Svarbiausias charakterio bruožas - jausmingumas
Pažvelkime, kokiais amenybės bruožais pasižymi „emo“. Jau pats pavadinimas pirmiausia reiškia emocionalumą, kartais ir perdėtą. Kartu tai seka per didelis jautrumas, vienišumas, kartais liūdesys, nusivylimas, beprasmiškumo jausmas, problemų ieškojimas kiekviename žingsnyje. Vis dėlto jie neretai apibūdinami ir kaip labai draugiški bei mieli žmonės, sugebantys įsijausti į kito rūpesčius ir jį nuoširdžiai užjausti. Nusivylimas gyvenimu negali būti laikomas „emo“ skiriamuoju bruožu, bet tai priklauso nuo asmenybės.
Išvaizda kalba pati už save
Daug ką apie „emo“ galima pasakyti ir iš jo išvaizdos. Čia vėlgi nėra jokių taisyklių, tačiau galima nesunkiai pastebėti bendras tendencijas: „emo“ aprangoje paprastai vyrauja juoda spalva, neretai maišoma su balta bei rožine. Galima atrasti nemažai dryželių, langelių, taškelių, kaukolių, kaspinėlių, širdelių. Mėgstamos ir pieštuko formos kelnės, siaurėjančios į apačią ir pabrėžiančios „emo“ trapumą. Avalynė dažniausiai sportinė: „vensai“ arba „converse“. Ką dar mėgsta „emo“? Auskarus. Gausybę auskarų įvairiose kūno vietose. Šis jaunimas paprastai nepasižymi atletiškumu – dažniausias įvaizdis – paliegę, išbalę, netgi nusilpę jaunuoliai.
Ar tikrai „emo“ kelia ranką prieš save?
Tai bene labiausiai aptarinėjamas klausimas, į kurį nelengva atsakyti. Faktas, jog šis požiūris neatsirado šiaip sau. Nemažai paauglių tampa (arba stengiasi tapti) „emo“ tik dėl mados ir paprasčiausiai bando kopijuoti kitus, įsijausti į vaidmenį, kam nors įtikti. Norėdami padaryti ką nors neįprasto, susilaukti kitų dėmesio, atrodyti auka, išlieti pyktį ir nusivylimą gyvenimu, jie ima žaloti save. Ar taip daro visi? Žinoma, ne. Tačiau dažnai būtent savęs žalojimas daugelio įvardijamas kaip pagrindinis „emo“ skiriamasis bruožas.
Kokią muziką klausosi „emo“?
Šiuo metu populiariausiomis „emo“ grupėmis įvardijamos „My Chemical Romance“, „From First to Last“ ir „The Used“, „Promising Ring“, „Silverstein“, „Saves The Day“. Dainų žodžiuose paprastai vyrauja temos apie neteisybę, žiaurų, prievartos pilną pasaulį bei nelaimingą meilę. Įdomus „emo“ stiliaus muzikos bruožas aprašomas Wikipedia enciklopedijoje: moterys dažniausiai laikomos tik įkvėpėjomis ar širdžių daužytojomis ir paprastai neturi aktyvaus vaidmens „emo“ grupėse, nebūna pagrindiniais vokalais. Maža to, galima atrasti nemažai dainų, kurių žodžiai yra nukreipti prieš jas, o šios neatrodo labai dėl to susirūpinusios ir ne tik klausosi tokių dainų, bet ir pačios jas dainuoja.
Ar Lietuvoje gyvena tikrų emo?
Teko išgirsti ne vieną nuomonę, jog Lietuvoje „emo“ subkultūra atkeliavo dar neseniai ir apie jo esmę bei idėjas mažai težinoma, o tikrų „emo“ išvis nėra. Jaunimas, laikantis save „emo“, mėgina atrasti sau vietą po šiuo juodai rožiniu sparnu, tačiau anaiptol ne visada suvokia „emo“ idėjas bei muziką. Ši problema, panašu, gyvuoja daug kur pasaulyje, netgi tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad šiuo metu tikri „emo“ jau atsisako vyraujančio stiliaus, neperka juodų, baltų, rožinių drabužių, nedažo akių tamsiais šešėliais ir išmeta „converse“. Kodėl? Nes mados besivaikantys jų pasekėjai „prarado idėją“, „sugadino įvaizdį“ ir „padarė subkultūrą masine preke“. Daug kam tai tapo tik žaidimas.
Vaida Revučkaitė
