Metų pertrauka po mokslų – pavojinga duobė ar galimybių laikas?

„Gap year“ – ang­lų kal­bo­s ter­mi­nas, reiš­kian­tis me­tus, kai bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, žmo­gus dir­ba, sa­va­no­riau­ja, il­si­si, ap­si­spren­džia. To­kie žmo­nės pa­ti­ria ap­lin­ki­nių spau­di­mą: „Ko­dėl ne­sto­ji mo­ky­tis?“. „Gap“ – ato­trū­kis ar ply­šys, ku­ria­me yra pa­vo­jus lik­ti?

Me­tus dirbs už­sie­ny­je

Jo­niš­kie­tė abi­tu­rien­tė Lau­ra ruo­šia­si me­tus už­dar­biau­ti už­sie­ny­je. „Nes­to­ju, nes ne­ži­nau, ko no­riu,“ – pri­pa­ži­no aš­tuo­nio­lik­me­tė. Ji gai­li­si, kad mo­kyk­lo­je ne­bu­vo pa­kan­ka­mai ak­ty­vi ir neat­ra­do sa­vęs. Bu­vę sun­ku pri­tap­ti jau su­si­drau­ga­vu­sių po­pa­mo­ki­nės veik­los bū­re­lių kom­pa­ni­jo­se.

Lau­ra su­pran­ta, kad už­sie­ny­je ne py­ra­gai, nes vie­ną va­sa­rą jau dar­ba­vo­si vi­rė­ja Ai­rio­je. Už­dirb­tus pi­ni­gus ji no­rė­tų in­ves­tuo­ti į stu­di­jas Lie­tu­vo­je, bū­si­mą kar­je­rą. Taip pat ji vi­lia­si per atei­nan­čius me­tus su­ras­ti sau skir­tą­ją pro­fe­si­ją. „Bi­jau, kad vis tiek neat­ra­siu. O la­biau­siai to, kad įsto­siu ten, kur ne­no­riu, o mo­kė­ti reiks,“ – at­vi­rai sa­kė Lau­ra.

Bai­mė dėl atei­ties

Ro­kas Bal­čiū­nas, dar mo­ky­da­ma­sis Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je, sva­jo­nių pro­fe­si­jos ne­tu­rė­jo: „Aš bu­vau neap­sisp­ren­dęs, tiks­liai ne­ži­no­jau, ko no­riu. Vi­są lai­ką do­mė­jau­si žmo­gaus ga­li­my­bė­mis, vi­di­niu po­ten­cia­lu, gam­ta, to­dėl mo­kyk­lo­je rin­kau­si bio­lo­gi­ją, che­mi­ją“.

Jau­nuo­lis dvy­lik­to­je kla­sė­je sa­kė pa­ty­ręs di­džiu­lį stre­są. Jis bu­vo pa­si­me­tęs, bi­jo­jo dėl atei­ties. Li­ko ne­sup­ras­tas ap­lin­ki­nių, kai nu­spren­dė tais me­tais iš vi­so ne­pil­dy­ti sto­ji­mo do­ku­men­tų į aukš­tą­sias mo­kyk­las. „Stok, kur įsto­si, o jei ne­pa­tiks, ga­lė­si per­sto­ti,“ – gir­dė­jo Ro­kas. „O aš ne­no­rė­jau, gal­vo­jau pa­si­rink­ti tai, ką iš tik­rų­jų da­ry­siu,“ – tei­si­no­si jis. Jo­kių pa­vyz­džių ar pa­ta­rė­jų ne­tu­rė­jo, spren­di­mą priė­mė pa­ts.

Lai­mė­jo bi­lie­tą į sėk­mę

Kol bu­vę bend­rak­la­siai pil­dė pa­raiš­kas sto­ti mo­ky­tis, Ro­kas bū­da­vo na­mie, nar­šy­da­vo in­ter­ne­te. Kar­tą jam už akių už­kliu­vo kon­kur­sas bi­lie­tui į Lon­do­ne vyk­sian­tį „Sėk­min­gų žmo­nių kong­re­są“. Gar­sių pa­sau­lio mul­ti­mi­li­jo­nie­rių, mo­ty­va­to­riaus To­nio Ro­bin­so ir „Vir­gin Group“ įkū­rė­jo Ri­čar­do Bran­so­no pa­var­dės už­de­gė jau­nuo­lį steng­tis lai­mė­ti bi­lie­tą.

Jis ta­po dau­giau­siai „li­ke“ pa­spau­di­mų, in­ter­ne­to tink­la­la­py­je, se­mi­na­rų gru­pė­je, su­rin­ku­siu žmo­gu­mi ir lai­mė­jo iš­sva­jo­tą apie 800 li­tų ver­tės bi­lie­tą į tri­jų die­nų se­mi­na­rą Lon­do­ne. Į ke­lio­nę lei­do­si vie­nas.

„Per tris die­nas pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mas,“ – šyp­so­jo­si de­vy­nio­lik­me­tis. Jis klau­sė­si cha­riz­ma­tiš­kų mul­ti­mi­li­jo­nie­rių sėk­mės is­to­ri­jų, stra­te­gi­jų, kaip siek­ti sa­vo tiks­lų.

Ži­nios sa­va­ran­kiš­kai

Grį­žęs Ro­kas ėmė­si mo­de­liuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. „Ko no­riu? Ko­kios ma­no ver­ty­bės? Ką mėgs­tu da­ry­ti? Koks yra ma­no ta­len­tas?“ – klau­sė sa­vęs vai­ki­nas. Jis sa­kė su­pra­tęs, jog kol kas ne­ga­lė­jo pa­nau­do­ti se­mi­na­re gau­tos in­for­ma­ci­jos, nes ne­tu­rė­jo dar­bo įgū­džių jo­kiai nau­jai veik­lai pra­dė­ti.

„Bu­vo sun­ku ieš­ko­tis ne­kva­li­fi­kuo­to dar­bo, kai esi pri­si­klau­sęs stra­te­gi­jų apie fi­nan­si­nę lais­vę,“ – pri­pa­ži­no jau­nuo­lis. Kai bend­rak­la­siai jau stu­di­ja­vo, Ro­kas ap­si­lan­kė dar po­ro­je se­mi­na­rų, kur mo­kė­si at­kak­lu­mo, tvar­ky­tis su sa­vo min­ti­mis ir emo­ci­jo­mis, pa­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius su ap­lin­ki­niais, įga­vo grei­to­jo skai­ty­mo įgū­džių.

Ga­li­my­bes iš­lais­vi­nu­si pa­tir­tis

Praė­jus me­tams nuo mo­kyk­los bai­gi­mo vai­ki­nas įsi­dar­bi­no ap­sau­gos įmo­nė­je ope­ra­to­riu­mi. Jis di­džia­vo­si dar­bo spe­ci­fi­ką per­pra­tęs per dvi sa­vai­tes. Čia rei­kė­jo grei­tai priim­ti spren­di­mus ir veik­ti.

„Jei­gu bū­čiau įsto­jęs bet kur, bū­čiau ne­lai­min­gas ir vi­są gy­ve­ni­mą pra­gy­ve­nęs kaip ste­reo­ti­pi­nio mąs­ty­mo žmo­gus. Tu­rė­jau lai­ko do­mė­tis tuo, kam stu­di­juo­da­mas gal­būt ne­ga­lė­čiau skir­ti lai­ko. Anks­čiau vi­sa­da abe­jo­da­vau. Bi­jo­da­vau bend­rau­ti su žmo­nė­mis, bu­vau už­si­da­ręs,“ – mąs­tė jis. Da­bar vai­ki­nas ži­no, ko no­ri, ne­tgi tu­ri pla­ne­lį, kaip tai pa­siek­ti. Jau per­lai­kė vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus ir stos į ki­ne­zi­te­ra­pi­jos spe­cia­ly­bę. „Stu­di­juo­ti iš­va­žiuo­siu įgi­jęs pa­tir­ties ir pa­si­ti­kė­ji­mo. O ang­liš­ką ter­mi­ną „gap year“ pa­va­din­čiau pa­tir­ties me­tais,“ – sa­kė Ro­kas.

Pert­rau­kas da­ro egois­tai?

So­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, psi­cho­lo­gi­jos ma­gist­ras, kny­gų „Eko­no­mi­nis, so­cia­li­nis, psi­cho­lo­gi­nis kon­sul­ta­vi­mas“, „Eko­no­mi­nė-so­cia­li­nė psi­cho­te­ra­pi­ja – ra­di­ka­lio­ji psi­cho­te­ra­pi­ja“ au­to­rius, mo­ky­mų, se­mi­na­rų va­do­vas To­mas La­gū­na­vi­čius ma­no, kad per­trau­kos po vi­du­ri­nės mo­kyk­los da­ry­ti ne­rei­kė­tų.

Jis pa­lai­ko tra­di­ci­nio gy­ve­ni­mo mo­de­lį: dar­že­lis, vi­du­ri­nė mo­kyk­la, aukš­to­ji mo­kyk­la, dar­bas, kar­je­ra, šei­ma, na­mas.

„Šis vien­ti­su­mas yra nau­din­gas vals­ty­bei. Grįž­ta in­ves­ti­ci­jos. So­ciu­mui taip yra ge­riau. Jei­gu žiū­rė­ti egois­tiš­kai, tai ko ge­ro ant­ra­sis mo­de­lis duo­tų dau­giau ga­li­my­bių, bet neuž­mirš­ki­me, kad atė­jus no­rui kaž­kur sa­ve rea­li­zuo­ti, ga­li bū­ti, kad du­rys jau bus už­si­da­riu­sios,“ – ti­ki­na psi­cho­lo­gas.

Ri­zi­ka pra­ras­ti įgū­džius

Jo tei­gi­mu, žmo­gaus gy­ve­ni­mą nu­le­mia įpro­čiai. Jei­gu me­tus, dve­jus, tre­jus žmo­gus ne­si­mo­ko, ne­si­gi­li­na į vi­zua­li­nės in­for­ma­ci­jos šal­ti­nius, jis tie­siog at­pran­ta tai da­ry­ti, o grįž­ti prie įpro­čių, ku­rie bu­vo prieš tai, bū­na sun­ku.

Anot T. La­gū­na­vi­čiaus, daž­nai to­kie žmo­nės sva­jo­ja pa­da­ry­ti kar­je­rą, sa­ve rea­li­zuo­ti, ta­čiau ne­tu­ri tam rei­ka­lin­gų įpro­čių. Vals­ty­bė aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se ir siū­lo iš­siug­dy­ti įgū­džius, ku­rie vė­liau pa­dės dar­be.

Psi­cho­lo­go nuo­mo­ne, at­li­kus de­šim­ties tūks­tan­čių per­trau­ką pa­da­riu­sių žmo­nių ana­li­zę, paaiš­kė­tų, kad 30–40 pro­cen­tų iš jų bū­tų pra­ra­dę rei­ka­lin­gus įgū­džius.

Psi­cho­lo­go nuo­mo­ne, uži­man­tys as­me­ny­bi­nes po­zi­ci­jas žmo­nės gal­vo­ja: „Man la­bai ge­rai, man dzin ant to vi­so so­ciu­mo, dzin ant vals­ty­bės, aš gau­nu mi­ni­ma­lias pa­ja­mas, aš ga­liu eks­pe­ri­men­tuo­ti, aš ga­liu ke­liau­ti“. Psi­cho­lo­gas jų pa­klaus­tų: „Ką tu duo­di so­ciu­mui? Tu­ri bū­ti są­ži­nin­gu­mas. Mai­nai. Kai mū­sų AŠ tam­pa svar­biau ne­gu so­ciu­mas, ne­gu ar­ti­mų­jų ap­lin­ka, žmo­nės taip da­ro. Jie ieš­ko, gal­vo­ja, eks­pe­ri­men­tuo­ja, bet lai­kas bė­ga.“

Leng­vas gy­ve­ni­mas su­gun­do

T. La­gū­na­vi­čius pri­pa­žįs­ta, kad vi­suo­me­nė­je ga­li­ma iš­gy­ven­ti ir ne­dir­bant (pa­šal­pos, tė­vų, gi­mi­nių pa­gal­ba). Kai per daug pa­gun­dų leng­vam gy­ve­ni­mui, dau­ge­lis pra­ran­da mo­ty­va­ci­ją stu­di­juo­ti.

Psi­cho­lo­gas sa­ko, kad so­cia­liai per daug švel­nus kli­ma­tas žmo­nėms ken­kia. So­ciu­mas tam­pa ne­kon­ku­ren­cin­gas. Tu­ri bū­ti šio­kia to­kia įtam­pa, kon­ku­ren­ci­ja. Prob­le­ma at­si­ran­da, kai su­ku­ria­ma švel­ni, ma­lo­ni si­tua­ci­ja: vis­kas bus ge­rai, iš­va­žiuo­si į Eu­ro­pą pa­dir­bė­si.

T. La­gū­na­vi­čiaus nuo­mo­ne, yra daug jau­nų žmo­nių, ku­rie gy­ve­na sa­vo ma­lo­nu­mui, o kai atei­na lai­kas išei­ti į so­ciu­mą, pa­ko­vo­ti dėl ga­ba­liu­ko duo­nos, kar­je­ros, jie ga­li bū­ti ne­pa­si­ruo­šę. „Aš ne­sa­kau, kad va­žiuo­ti dirb­ti pa­pa­ras­tus dar­bus yra blo­gai, bet ken­čia Lie­tu­vos kū­ry­bi­nės in­dust­ri­jos, ku­rių čia nė­ra pa­kan­ka­mai iš­vys­ty­ta, nes nė­ra pri­vers­ti­nės kon­ku­ren­ci­jos,“ – ma­no psi­cho­lo­gas.

Pa­si­me­ti­mas – pa­ties kal­tė

T. La­gū­na­vi­čius ma­no, kad rei­kia ska­tin­ti sto­ji­mą į aukš­tą­sias mo­kyk­las, kaip el­gia­si Pie­tų Ko­rė­ja, Ki­ni­ja. Jis pa­vyz­džiu ima Skan­di­na­vi­jos ša­lis, kur tai ska­ti­na­ma vi­so­kiais bū­dais, bet nie­kas ne­no­ri, to­dėl, kad yra dau­gy­bė ki­tų pra­gy­ve­ni­mo bū­dų.

Jau­nuo­liai at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą tu­ri pri­siim­ti pa­tys ir dar mo­kyk­lo­je iš­siaiš­kin­ti sa­vo ta­len­tus ir no­rus. Taip pat la­bai svar­bu sa­vo no­rus su­de­rin­ti su tuo, ko rei­kia vi­suo­me­nei. Rė­mus, kaip sa­ve rea­li­zuo­ti, ga­lė­tų duo­ti psi­cho­lo­gi­nis kon­sul­ta­vi­mas, pro­fe­si­nis orien­ta­vi­mas. Jei­gu jau nu­ti­ko, kad jau­nuo­lis neįs­to­jo, ge­riau­sia ei­ti dirb­ti sa­va­no­riu, pa­gal­bi­nin­ku ten, kur jam įdo­mu.

Spe­cia­ly­bės pa­si­rin­ki­mas – at­sa­kin­gas žings­nis, sa­ko psi­cho­lo­gas: „Jei­gu su­kly­si, ga­li bū­ti du­kart ba­ka­lau­ras ar­ba ke­tu­ris­kart ma­gist­ras ir ne­tu­rė­ti dar­bo.“

Gintarė VALUCKYTĖ