Ar pastebėjote, kad pasakose ne tiek daug istorijų, kurių veikėjos dukra ir motina? Jose pagrindinė herojė dažniau bendrauja su tėvu, pamote, ragana ar krikštamote. Įdomu, kokia išmintis slypi už šio fakto? Tačiau šįkart tyrinėsime ne pasakų pasaulį, o mūsų kasdienybę, kurioje pagrindinės veikėjos – dukra ir jos mama.
Kalbamės su Individualiosios psichologijos instituto direktore psichologe Erika Kern.
– Kokia yra psichologinė mamos ir dukros tarpusavio santykių raida?
– Labai sutrumpintai ir kiek supaprastintai mergaitės santykių su motina vystymąsi nuo kūdikystės galima būtų apibūdinti taip: pradžioje ji prisiriša prie mamos, vėliau formuoja santykį su tėčiu, kaip atskiru asmeniu, dar šiek tiek vėliau – su tėčiu, kaip kitos lyties asmeniu, o dar vėliau – su mama, kaip identifikacijos asmeniu (mokydamasi kultūroje priimtino vaidmens).
Pirmasis santykis su mama yra vadinamas prisirišimo santykiu. Žinoma, tas pirmasis žmogus, prie kurio kūdikis labiausiai prisiriša, gali būti ir kitas asmuo, pavyzdžiui, tėvas ar senelė, vis tik dažniausiai tai būna mama. Greta santykio su mama mergaitė formuoja santykį su tėvu – taip į savo santykius su pasauliu (kuris iki tol buvo tik mama) įtraukia dar vieną asmenį. Šiek tiek paaugusi, ji pradeda suvokti savo ir kitų lyties skirtumus, tada formuoja pirmąjį „partnerystės“ santykį – jos dėmesio objektu tampa tėvas. Tuo metu mergaitė, galima sakyti, tampa konkurente mamai. Vėliau, kai ji suvokia, jog ši partnerystė nereali, gali grįžti prie pirminių santykių ir sėkmingai pradėti lyties identifikaciją, tai yra mergaitė grįžta prie mamos ir saugiai iš jos mokosi tapti moterimi. Šioje vystymosi atkarpoje jai gali kilti įvairiausių sunkumų. Mergaitė jų patiria, jei mama negali padėti saugiai prie jos prisirišti, o tėtis negali padėti išgyventi saugaus, bet ne trikdančio artumo su juo, kaip įsivaizduojamu partneriu, o vėliau saugiai šiuos santykius nutraukti.
Nors kiekvieno žmogaus vystymasis unikalus, labiau tikėtina, kad ankstyvoje paauglystėje ryškaus „atsigręžimo“ į mamą nepastebėsime. Tai labiau atsiskleis šiek tiek vėlyvesniame amžiuje, paauglei pamažu tampant jauna mergina, t. y. kai ji priims savo, kaip moters identitetą, o visuomenėje (ar socialinėje grupėje) savo lyčiai priimtinus vaidmenis. Štai būtent ši akimirka kartais atsispindi pasakose, mituose ir legendose – kai motina išleidžia dukterį į gyvenimą. Fizinis išsiskyrimas su motina mergaitės viduje atsispindi priešingai – kaip susijungimas: ji tampa moterimi ir išeina į gyvenimą, atsitraukia iš savo motinos namų, tačiau išsineša motiną (jos šilumą, palaikymą, užtarimą) savo širdyje.Išėjusi jauna moteris formuoja draugišką (tik dabar iš tiesų draugišką) santykį su savo tikrąja mama. Draugiškas santykis galimas tik tuomet, kai mergaitė tikrai išeina iš namų (arba pradeda gyventi savarankiškai, nors ir gyvena tose pačiose patalpose). Klaidinga manyti, kad mama mergaitei ar paauglei gali būti draugė. Mama gali būti draugiška, tačiau jokiu būdu ne draugė. Mergaitei reikia mamos, draugių ji gali susirasti iš bendraamžių tarpo. Jei džiaugiatės, kad jūs su dukra artimiausios draugės, o jūsų dukrai dar nėra dvidešimties, turiu jus nuvilti – dukterį išnaudojate asmeniniams interesams ir atimate iš jos galimybę turėti mamą. Ji mamos iš savo bendraamžių niekaip „nepasigamins“, o mamą reikia turėti būtinai, jei norite, kad jūsų dukra užaugtų santarvėje su savimi ir kitais.
– Ar įsitikinimas „dukra ir motina – dvi konkurentės“ yra tiesa?
– Kaip jau užsiminiau, tam tikrame etape mergaitė tarytum „nusisuka“ nuo mamos ir kuria artimesnį santykį su tėvu. Jei vaiko vystymasis sėkmingas, tai būtent čia ir yra mamos ir dukros konkurencijos užuomazgos. Tam tikrą laiko tarpą mergaitė konkuruos su mama, ir tuo metu ypač svarbu, kad mama tą konkurenciją galėtų atlaikyti: nubrėžtų ribas, tačiau nežemintų ir nesutriuškintų savo mažosios konkurentės, veikiau su meile stebėtų moteriškumo apraiškas. Jei santykiai tarp dukros ir mamos šiame etape gana ramūs, po kurio laiko mergaitė grįš prie mamos ir buvęs konkurencinis santykis ištirps. Tačiau nebūtinai viskas vyksta taip sėkmingai.
Mamos ir dukros santykių trūkumai gali būti plika akimi nematomi. Nebūtinai kalbame apie asocialias ar emociškai šaltas šeimas. Net ir iš pažiūros gerose šeimose ne taip reta, kad mama nesugeba (o kartais neturi vidinių galimybių) auginti mergaitės taip, kad šioji augtų jausdama meilę ir formuotųsi kaip asmenybė laisvai ir kūrybiškai. Kartais mamai trūksta supratimo, kokie yra vaiko poreikiai, ir, užuot juos patenkinusi, ji gali siūlyti visai netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, gali būti, kad mama pažeidžia mažo vaiko ribas liesdama, kalbindama, grožėdamasi ar „šokdindama“ jį tuomet, kai šiam norisi ramybės ir poilsio.
– Tačiau kartais konkurenciją pradeda būtent mama... Papasakokite, kaip ir dėl ko konkuruoja motinos ir dukros?
Kartais konkurencinis santykis tarp mamos ir dukters atsiranda anksti, kai mergaitė dar nesistengia „užkariauti“ tėčio ir atstumti mamos. Tuo atveju jį pradeda ne mergaitė, o mama. Kaip tai gali atsitikti? Mama mergaitei jau nuo labai ankstyvo amžiaus gali pavydėti grožio, pilnos šeimos, mylinčių tėvų. Kuo mamai buvo sudėtingiau pačiai būti maža mergaite, tuo jai sunkiau atsispirti nepavydėjus savo dukrai. Deja, dažnai šis jausmas yra neįsisąmonintas, tad mama nepastebi savo pavydo dukrai, mato tik šios atsaką ir vertina tai, kaip jai metamą iššūkį. Taip mama dukrai vietoje saugaus santykio pasiūlo konkurencinę areną. Dukra nelabai turi iš ko rinktis, juk konkurencinį santykį, kai jis „pasiūlomas“ kito asmens, ypač sunku paversti bendradarbiavimo ar saugiu santykiu, o ką jau kalbėti apie mažą vaiką ar net kūdikį.
Toks konkurencinis santykis daug gilesnis, rečiau suprantamas sąmoningai ir gal dėl to stipriau pasireiškiantis ir vėlesniame, jau moters, gyvenime. Ši ankstyvoji konkurencija gali būti ir nestipri, tačiau konkurencija tarp mamos ir dukters, kai ši pradeda prisirišti prie tėvo, gali būti nepakeliamas iššūkis mamai ir jai gali būti sudėtinga „atleisti“ dukrai už „išdavystę“. Kaip suprantate, kalbu apie giluminius dalykus, kurie plika akimi nematomi, tačiau būtent jie turi lemiamą reikšmę mergaitės ir mamos santykiui. Beveik niekada negalima teigti, kad mergaitė yra atsakinga už tai, jog jos santykis su mama yra konkurencingas. Jei mama neskubėtų savęs ar dukros teisti, bet pagalvotų, kieno rankose yra galimybė konkurencinį santykį pakeisti, suvoktų, kad ji pati visada turi daugiau galimybių jį sušvelninti.
– Paanalizuokime paauglės dukros ir motinos santykius – juk tai, ko gero, vienas audringesnių periodų?
– Šio vystymosi etapo nevadinčiau konkurencijos su mama faze, nes paauglystėje vyksta ne atsiskyrimas nuo mamos, o atsiskyrimas apskritai nuo suaugusiųjų ir savo, kaip suaugusiojo, identiteto formavimas. Tačiau kaip ir ankstyvesniame amžiuje labai svarbu, kaip mama sugeba ištverti tokį dukters atstūmimą ir kantriai laukti, kol dukra taps suaugusia mergina ir galės formuoti kitokį santykį. Iš esmės mamai pakanka būti tolerantiškai ir mokėti valdyti savo jausmus, nors tai nėra paprasta užduotis, tuo tarpu augančiai mergaitei reikia įveikti daugybę vystymosi uždavinių ir kliūčių, o šis darbas tikrai yra nelengvas.
Visų pirma turime atminti, kad paauglystės metais, be išoriškai matomų santykių su suaugusiaisiais pokyčių, vyksta itin dideli pokyčiai ir paauglės kūne. Esam pripratę kalbėti apie lytinę brandą, bet ne taip dažnai šnekame apie smegenų vystymąsi. Smegenų vystymosi intensyvumas paauglystėje prilyginamas smegenų vystymosi intensyvumui pirmaisiais gyvenimo metais. Tam tikra prasme paauglio viduje vyksta tikra stichinė nelaimė, tad šiuo laikotarpiu yra ypač svarbu jam tiesiog padėti.
Kartais geriausia pagalba – nelįsti į akis. Vien jau emocijų protrūkiai ir pokyčiai dažnai ir pačiam paaugliui visiškai nesuprantami ir keisti, ką jau besakyti apie supratimo pokyčius. Kiekvienas, nors ir per miglą, galime prisiminti paauglystės metus, kai mūsų supratimas vis keitėsi – tiek apie save, tiek apie kitus, tiek apie reiškinius, ateitį. Jei suvoksime pokyčių mastą (kūnas, emocijos, santykiai, smegenų funkcijos), tai suprasime, kad dauguma paauglių šiame amžiuje laikosi kaip tikri didvyriai. Kalbėdama apie mergaites, negaliu nepaminėti visuomenės spaudimo būti manekenės išvaizdos. Vos mergaitė pradeda bręsti, ji stoja akistaton ir su šiuo klausimu. Šiame laikotarpyje sveikas mamos savo pačios moteriškumo suvokimas mergaitei gali labai padėti.
– Kaip mamai ir dukrai susidraugauti? Ar tai įmanoma?
– Jei kalbame apie mergaitę, o ne suaugusią dukrą, tai pagrindinis patarimas vis tik yra mamai. Santykis su vaikais didžiąja dalimi yra tėvų atsakomybė. Jei mama nebegali toleruoti mergaitės konkuravimo, visų pirma tai yra signalas, kad mamai mergaitės natūralus vystymasis yra pernelyg didelis iššūkis. Išsamių patarimų, kaip elgtis, negalima duoti, nes, mano nuomone, jų ir nėra. Svarbiausia suvokti, kad reikia „remontuoti“ ne patį santykį, mamai vertėtų pagalvoti apie tai, kaip jai kaip žmogui, moteriai ir motinai sekasi susitvarkyti su savo jausminėmis būsenomis. Galbūt jos pačios jausmai labai sudėtingi ir sunkūs, o tai apsunkina galimybę priimti savo vaikų vystymąsi. Paprasčiausias patarimas – toleruoti, suprasti ir priimti. Jei mama to nesugeba, jai reikia ieškoti būdų, kaip padėti sau, kaip žmogui, suvokti sudėtingus vidinius išgyvenimus. Santykių su dukra sunkumai mamai gali būti geras impulsas padirbėti su savimi.
– O jeigu kalbėtume apie suaugusią moterį ir jos mamą, kaip susidraugauti joms?
– Kaip jau minėjau, jei mergaitė su mama sutarė, joms susidraugauti nereikia. Suaugusi duktė, tapusi moterimi, užmezga draugišką ir šiltą santykį su savo mama. Kitais atvejais suaugusiai dukrai reikia šiek tiek daugiau laiko ir pastangų, kad galėtų pamatyti ir iš tiesų patikėti, jog jos mama galėjo suteikti tik tiek saugumo, kiek suteikė. Tam tikra prasme ji turi atleisti mamai už tai, kad negalėjo to duoti. Tačiau pasakymas, kad mama ir duktė būtinai turi susidraugauti nėra teisingas. Mergaitė gali išmokti suprasti savo motiną, priimti ir gerbti ją, tačiau neprivalo su ja draugauti. Draugystei mes renkamės artimas sielas, o jei tarp mergaitės ir mamos artimumo nebuvo, vargu ar jis atsiras ir vėliau.
Jei užaugusi mergina gali sukurti pagarbius santykius su savo mama, to ir pakanka. Kai kalbame apie žmonių santykius, dažniausiai kalbame apie santykius, atitinkančius socialines normas, tačiau turiu pastebėti, kad daugybė žmonių tuo negalėtų pasigirti. Tarkime, mergaitės mama yra alkoholikė. Negi ją versime susidraugauti su mama? Daugiausia, ką šioji mergaitė gali nuveikti, tai išmokti nejausti neapykantos arba kaltės mamai. Net jei, be neapykantos ar kaltės jausmų, liktų tik tuštuma, ji yra kur kas sveikesnė nei užvaldantys neapykantos ir pagiežos jausmai ar bergždžios pastangos gelbėti, neleidžiančios mergaitei pradėti savo pačios gyvenimo.
– „Jeigu aš nejaučiu stiprios meilės savo motinai, vadinasi, turiu psichologinių problemų. Esu pasmerkta, kad mano santykiai su savo pačios vaikais ir aplinkiniais bus negeri“, – kiek čia tiesos?
– Daug tiesos. Tik nesakyčiau, kad santykiai būtinai bus negeri. Santykiai su aplinkiniais ir vaikais gali būti gana gražūs ir šilti, ypač jei žmogus šviečiasi, mokosi, ugdo save. „Pasmerktumas“ priklauso nuo to, kiek toks žmogus gali būti patenkintas savo sukurtais santykiais ir pačiu savimi. O minėtuoju atveju, dažniausiai, net esant geriems santykiams asmuo patiria gana gilias ir kankinančias vidines būsenas, kurios tuos santykius nudažo ne itin šviesiomis spalvomis. Žinoma, yra daugybė santykių variantų, tad ne išimtis ir tai, kad nejausdama meilės motinai dukra sukuria sėkmingus santykius ir jaučiasi lydima sėkmės be didelio darbo su savimi. Šiuo atveju reikėtų pasidomėti, ar jos aplinkiniai ir vaikai jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ji sau pati tvirtina.
– Kai kas teigia, jog tavo motina – tai tu. Tiesa ar nelabai? Kaip priimti motiną savyje?
– Pritarčiau šiam teiginiui, jei jo nesuabsoliutinsim ir neteigsim, kad aš – tai tik mama. Kiekviename žmoguje yra mamos vidinis paveikslas arba, paprasčiau tariant, dalis asmenybės, kuri yra panaši į mamą. Jei mergaitės ir motinos santykis iš pačių pradžių buvo saugus ir ramus, mama galėjo padėti mergaitei suvokti jos jausmus, tai tokio motinos paveikslo visai nereikia priimti (jis automatiškai priimtas, nes yra priimtinas), ir tokiam žmogui šis klausimas turėtų pasirodyti keistas. Bet jei mamai ne taip lengvai sekėsi ir ji (dažniausiai ne iš paiko buvimo, o dėl savų vystymosi sunkumų) negalėjo sukurti visiškai saugaus ir paremiamojo santykio, tai jos vidinis paveikslas apima ir tas dalis, kurias sunku integruoti ar, kitais žodžiais tariant, priimti.
Ypač sunkiais atvejais mergaitė gali turėti tik negatyvų mamos paveikslą, kuris viduje gali būti gan aktyvus ir kankinantis ar net griaunantis. Šiuo atveju žodis „priimti“ gal ir nelabai tiktų, tačiau išmokti gyventi ir apsieiti su šia asmenybės dalimi būtų neprošal. Kuo šis vidinis santykis yra mažiau suvokiamas, o yra ne itin pozityvus, tuo žmogui (beje, ne tik moterims, bet ir vyrams) sudėtingiau gyventi – jis gali būti labai kritiškas savo atžvilgiu, kartais pernelyg žiaurus savo paties ar aplinkinių atžvilgiu. Tokio neįsisąmoninto neigiamo mamos vaizdinio pasekmė gali būti ir kitų išnaudojimas, prievarta.
Negatyvaus motinos paveikslo priėmimas – tai visų pirma jo suvokimas. Tai padaryti pačiam nėra lengva, nes toks santykis paprastai glūdi giliau. Tokiu atveju sąmoningai patiriami ir matomi tik santykių sunkumai, nesuvokiama, kad juos lemia vidinis, o ne išorinis paveikslas.
– Gal galite paaiškinti, kodėl pasakose nedaug kalbama apie santykį tarp motinos ir dukters?
– Visų pirma kiekvieno žmogaus santykiai su mama apima ir visus kitus santykius. Mamos vaidmuo toks daugialypis ir neaprėpiamas, kad į paprastą veikėjo charakterį tiesiog netelpa. Paprastai mama pasakose, sakmėse ir legendose asocijuojama su atrama, saugumu, švelnumu, palaikymu. Dažniau mamos paveikslas išnyra tuomet, kai kalbama apie jauną mergaitę, ir mama šiuo atveju išreiškia mergaitės santarvę su pačia savimi, su savo, kaip jaunos moters, būdu ir bruožais.
Jolita Zykutė
