Lietuvos sporto universiteto rektorius profesorius habilituotas daktaras Albertas Skurvydas įsitikinęs, kad šalies universitetai neturėtų konkuruoti tarpusavyje, o jungtis ir bendradarbiauti konsorciumuose. Pasak LSU rektoriaus, žinias turėtų apjungti ne tik Kauno, bet ir visos šalies universitetai. Penki Lietuvos universitetai pasirašė ketinimų protokolą atkurti Lietuvos universitetą Kaune. Kaip vertinate šią iniciatyvą?
Pastangas apjungti Kauno aukštųjų mokyklų studijų ir mokslo potencialą, originalias tarpdisciplinines idėjas, vertinu teigiamai. Tačiau tai turi būti padaryta kilniam tikslui – siekti aukščiausio mokslinio pažinimo, kurti konkurencingas visame pasaulyje žinias ir jas perduoti studentams, visuomenei, kad Lietuva netaptų provincija ir ypač savo mąstymo šablonais. Nesu istorikas, tačiau noras atkurti prieškaryje veikusį Lietuvos universitetą – sunki misija, nes pasikeitė socialinis kontekstas. Manau, kad atkurti istorijos ne tik negalima, bet ir nereikia – ją turime prisiminti, pažinti ir gerbti.
Be to, labai daug ko galima ir reikia pasimokyti iš Lietuvos akademinės istorijos – kad ir akademinė kultūros ar moralės, nes dabartiniai laikai dėl savo vartotojiškos ir skubos kultūros „įtraukė“ universitetus į lenktynes dėl pinigų, jie pradeda panašėti į verslo įmones. Nenoriu sakyti, kad tai vien tik blogis, tačiau aiškiai matau, kaip lenktynės dėl lėšų atitraukia universitetus nuo pagrindinės jų misijos – pasaulinių iššūkių sprendimo remiantis mokslo metodu, loginiu ir sveiku protu, vidiniu, socialiniu ir ypač istoriniu jausmu, kas svarbiausia žmonijos „kelionėje“. Paprastai sakant, dabar gyvename tokiame etape, kad moralė, tiesa ir sveikas protas aiškiai pralaimi kovą prieš pinigus. Tikiu, kad ir šį pažinimo etapą mes įveiksime, bet budrumas, kad pinigai neužgožtų tiesos ir moralės, turi būti padidintas ir ypač akademinėje bendruomenėje. Kaip galėtų bendradarbiauti universitetai?
Šiuo metu pasaulyje galime pastebėti kelias universitetų valdymo, darbuotojų ir mokslininkų galimybių apjungimo tendencijas. Mūsų universiteto Senatas apie tai diskutuoja jau ne vienerius metus. Visas tendencijas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirma – kai kuriose šalyse aukštosios mokyklos sujungiamos, įkuriami dideli universitetai. Šis kelias buvo gana madingas vieną ar du dešimtmečius. Tiesa, Europoje tai vyksta rečiau, o vidutinio dydžio universitetas panašus į mūsų aukštąją mokyklą. Didesni universitetai kuriami JAV, čia vidutinio dydžio universitete studijuoja 5—10 tūkstančių studentų. Antras kelias, kurį dažniausia renkasi šimtai Europos universitetų, – konsorciumai. Juos vienija bendra idėja, noras pasidalinti patirtimi ir pasiekimais, stiprybėms ir silpnybėmis, siekis partneriškai bendradarbiauti, nes taip didėja mokslinės kūrybos galia. Šis pasitikėjimu ir atvirumu grįstas bendradarbiavimas neužgožia pagrindinės aukštųjų mokyklų vertybės – autonomijos. Tad didelėse šalyse dažniausia universitetai jungiami, o mažesnėse jie raginami bendradarbiauti, užtikrinant universitetų įvairovę ir universitetų lakstumą priartėti prie visuomenės lūkesčių. Tiesa, dabar dauguma šalių (didelių ir mažų) renkasi konsorciumus. Ne kartą diskutavome apie tai Senate. Jau prieš dešimt metų LSU Senatas aktyviai siūlė sukurti Kauno universitetų konsorciumą. Deja, dėl partnerystės kultūros stokos bei socialinio ir politinio konteksto konsorciumas nebuvo įkurtas. Mano supratimu, autonomiškas ir socialiai atsakingas LSU efektyviau įgyvendins jam iškeltą misiją – skatinti visuomenės pažangą, būti naudingam išskirtiniais tarptautinio lygio sporto mokslo tyrimais bei įvairiomis sporto studijomis, talentingais studentais ir sporto mokslininkais. Pasakysiu paprastai – laisvė ir gebėjimas atsakingai ja naudotis yra kiekvienos institucijos (ir kiekvieno žmogaus) vertybė bei siekis.
LSU Senatas priėmė sprendimą nedalyvauti kuriant Lietuvos universitetą Kaune. Ar tai reiškia, kad nebendradarbiausite su miesto aukštosiomis mokyklomis?
Kaip minėjau, jau prieš dešimtmetį Kauno universitetams siūlėme bendradarbiauti ir kurti konsorciumą, tačiau tuomet mūsų idėjos kitos aukštosios mokyklos nepalaikė. Praėjusių metų pabaigoje nusprendėme dalyvauti konsorciumo „Unikon“ veikloje, kuris jungia keturias Lietuvos aukštąsias mokyklas: Vilniaus universitetą (VU), Lietuvos sporto universitetą (LSU), Vilniaus dailės akademiją (VDA) bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Konsorciumui priklausančios aukštosios mokyklos bendradarbiaus mokslo ir meno tyrimų, studijų, kultūros srityse, rengs bendras doktorantūras, jungtines studijų programas ir modulius, plėtos jungtinę mokymosi visą gyvenimą veiklą, dalysis gerąja patirtimi užtikrinant ir tobulinant studijų kokybę bei racionaliai valdant universitetą.
Neabejoju, kad tai atvers universitetui didesnes galimybes, o studentams suteiksime daugiau įvairių sričių žinių. Žinoma, šis konsorciumas dar nėra pajėgus konkuruoti Europoje. Į „Unikon“ konsorciumą kviečiame jungtis ir daugiau Lietuvos, o ateityje ir kitų šalių universitetų. Nepaisant to, kad LSU Senatas vienareikšmiškai ir toliau renkasi laisvo, socialiai atsakingo, demokratiškai valdomo ir nuolat tobulėjančio universiteto plėtros kelią, LSU Senatas kreipiasi į kitų Kauno universitetų iškilias bendruomenes ir ragina intensyvinti bendradarbiavimą, neužgožiant svarbiausios universiteto vertybės, skelbiamos Didžiojoje Europos universitetų chartijoje – „Universitetas yra autonominė institucija, tiesiogiai susijusi su visuomene, kurios savitumą sąlygoja geografija ir kultūrinis palikimas: mokymo ir tyrinėjimo procese jis kuria, kad universitetas galėtų tenkinti jį supančio pasaulio poreikius, jo tiriamasis ir mokslinis darbas turi būti moralės ir intelekto atžvilgiu nepriklausomas nuo bet kokios politinės valdžios ar ekonominės galios“.
Ar Vilniaus ir Kauno universitetai galėtų bendradarbiauti? Ne tik galėtų, bet ir turėtų. Keistai atrodo Vilniaus ir Kauno universitetų „ligota“ konkurencija. „Sveika“ konkurencija niekam nepamaišo, o „ligota“ paralyžiuoja ne tik protą, bet ir moralę. Kas laimi? Visi tik pralaimi. Mes turėtume konkuruoti ne tarpusavyje, bet su Europos universitetais. Tiesą pasakius, mes dar nesuprantame (arba neperprantame) sveikos konkurencijos ir tikros partnerystės vertės. Turime jungti įvairiapusiškas žinias ir gerąją patirtį, nes mūsų nėra tiek daug, kad galėtume leisti sau „peštis“. Kai kurie politikai nemažai kalba apie universitetų sujungimą, tačiau didelis universitetas savaime nėra vertybė. Be bendruomenių noro jungtis, noro bendradarbiauti, neįmanoma sukurti gero universiteto. Pavyzdžiui, geriausias pasaulyje Kalifornijos technologijos universitetas dydžiu panašus į LSU. Pasaulio patirtis rodo, kad dideli universitetai turi daug problemų: didėja atstumas tarp dekano ir studento, rektoriaus ir dėstytojo. Mažesniame universitete šis atstumas mažesnis, valdymas yra paprastesnis. Indiros Gandi universitete studijuoja keli milijonai, o Ankaros universitete — apie 200 tūkstančių studentų. Kaip juos valdyti?
Ekspertai pažymi, kad tokios aukštosios mokyklos „dehumanizuojamos“, fakultetams pradeda rūpėti tik savos problemos, nėra bendro universiteto tikslo. Tokie universitetai dehumanizuoja bendruomenes, jos tampa svetimos – tai neigiamai veikia dėstytojų ir studentų laisvai kūrybai, institucijos moralei. Mechaniškai sujungus Kauno universitetus gali kilti panaši problema, o didesnieji universitetai įgytų galią priimti sprendimus už mažesnius. Europos ir pasaulio lyderiai/politikai jau seniai supranta, kad šalies universitetų įvairovė yra ne trūkumas, bet šalies darnios plėtros privalumas. Nejau mes norime pagal vieną stilių ar standartą ugdyti mūsų jaunuomenę?. Dauguma mūsų studijų programų yra unikalios, kas galėtų paneigti, kad jų neprarastume? Stengiamės kurti studijų programas, kurios nesidubliuotų kituose universitetuose. Siekiame ir toliau gerinti sporto studijų ir mokslo kokybę, jaučiame atsakomybę visuomenei, todėl renkamės atsakingą kelią konsorciume kartu su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis. Manau, kad LSU Senatas renkasi atsakingai teisingą kelią – būti nepriklausomu, atsakingai autonomišku, laisvos minties sporto universitetu, atitinkančiu Lietuvos žmonių lūkesčius.
