Jau mokykloje supratau, kad noriu rašyti, bet tai negalėjo būti mano profesija. Buvau gerokai sutrikusi. Maniau, kad mokytis rašyti labiausiai tinka lietuvių filologija, bet nežinia, kodėl įstojau į LMTA teatro režisūrą. Tiesiog, „ant durniaus“. Labai greitai supratau, kad man ten ne vieta ir kad darbas su grupe dėl mano gana mimoziško charakterio man bus per sudėtingas. Po metų studijas mečiau ir įstojau į lietuvių filologiją. Nemačiau kitos alternatyvos, nors mąsčiau ir apie psichologijos studijas, bet joms reikėjo matematikos. Mokykloje su matematika man buvo „prasti popieriai“, tad aš būčiau tiesiog neįstojusi.
Studijas jau baigėte ar vis dar studijuojate?
Nuo 1996 m. studijuoju neakivaizdžiai, su akademinėmis pertraukomis. Šiemet vėl grįžau mokytis, liko tik vieni metai.
Galvojate toliau tęsti mokslus?
Manau, kad gausiu tą bakalauro diplomą ir apsipatenkinsiu, bet visų pirma dar reikia jį gauti. Iš tikrųjų, esu iš tų žmonių, kurie nemoka ir nemėgsta mokytis. Man atrodo, kad vien tik mokydamasi gaištu laiką. Tai yra tarsi prabanga. Na, dabar aš galiu sau tai leisti, nes vaikai paaugo, bet juk studijos kainuoja. Gal ne tiek daug kaip kitiems, bet vis tiek kainuoja. O man daug įdomiau ir prasmingiau yra tiesiog mokytis gyvenant.
Pavyzdžiui, pirmasis mano darbas buvo žurnalistės. Esu raštinga, perskaičiau nemažai knygų, galiu bendrauti su žmonėmis, man patinka uždavinėti klausimus. Puiku, jei tokia veikla gali būti tavo darbas. Ir taip gera, kai tu gyveni ir mokaisi, kai dirbi ir mokaisi. Ta tiesioginė praktika yra vertingesnė už visas studijas. Nors galbūt aš dabar teisinuosi, nes normalaus studijavimo, kad vien tik studijuočiau, nesu ragavusi.
Ko tikitės iš savo studijų?
Ir dabar iš savo studijų tikiuosi naudos ir džiaugsmo. Nenoriu tirtėti prieš kiekvieną sesiją, kad tik gaučiau tam tikrą balą. Visada norisi gilintis į tai, kas įdomu. Man įdomiausia yra literatūra, bet reikia mokytis ir kalbos dalykų: sintaksės, morfologijos, akcentologijos. Su jais yra taip pat sunku, kaip ir su matematika, tai mane ir stabdė sugrįžti.
O, pavyzdžiui, lietuvių autorių literatūrą, dėstytojų dėka, pradėjau skaityti tik įstojusi į universitetą. Mokykloje juos kategoriškai atmesdavau, turbūt, kaip ir dauguma moksleivių. Vis dėlto tas akademinis mokymasis yra daug išsamesnis, įdomesnis, visapusiškesnis. Jis stipriai skiriasi nuo to, kaip literatūrą dėsto mokyklose. Vien dėl to, kad skirtingi dėstytojai turi savo stilistiką, savo požiūrį, savo favoritus. Tai yra baisiai įdomu.
Ateinate rašyti į Vilniaus universiteto skaityklas. Ar ten jaučiate ypatingą aurą?
Skaityklose rašiau tik „Benedikto slenksčius“, nes mano dukrytė dar buvo maža ir rašyti namuose negalėjau. Bet rašyti skaitykloje man patinka labiausiai: ten ateini kaip į darbą, turi ribotą laiką, negali leisti sau „bimbinėti“. Tiesiog sėdi ir rašai. Namuose juk įmanoma nugrybauti į šoną, nes atsiranda „tūkstančiai svarbių darbų“.
Esate populiari rašytoja. Ar tai jus dar labiau įkvepia kurti, stengtis dėl skaitytojų?
Ne. Kaip tik pastaraisiais metais esu pritilusi, atsisakau dalyvauti televizijos laidose, interviu mažiau duodu.
O jūsų, kaip rašytojos, pripažinimas, premijos?
Aišku, yra stimulas, kai tave pastebi ir įvertina, kai tai, ką darai, nėra svarbu tik tau vienam. Bet įkvėpimas ateina iš kitur. Iš gyvenimo. Labiausiai įkvepia gyvenimas, nes nieko daugiau be jo neturime.
Kas jums, kaip rašytojai, yra svarbu?
Mane labai domina žmogus. „Ateina“ veikėjai ir aš pajuntu, kokie jie yra žmonės, pamatau jų problemas ir tada pasakoju jų istoriją. Žmogaus vidus yra neišsemiamas, apie žmogų gali rašyt ir rašyt.
Ar galima teigti, kad esate nuotaikos žmogus, nes jūsų veikėjai pasižymi jautrumu ir dramatiškumu?
Tikrai esu nuotaikos žmogus, bet jau moku šiek tiek save kontroliuoti. Ir laikau tai dideliu pasiekimu, nes jaunystėje sunkiai suvaldydavau emocijas, tai trukdė gyventi. Mano veikėjai yra jautrūs, nes jautrūs žmonės yra patys įdomiausi, galiu juos analizuoti.
Kokie jums atrodo jauni žmonės?
Drąsesni, drąsiau mąstantys, drąsiau reiškiantys savo nuomonę, daugiau ir labiau pasitikintys savimi negu mano karta. Ir tai džiugina, o kartais ir nervina, kad perdėtai savimi pasitikintys žmonės būna ne itin protingi. Aš labiau vertinu sveiką pasitikėjimą savimi, kuris gali būti ir santūrus. Man patinka saviti, brandūs, rimti žmonės. Tiesa sakant, nekenčiu kvailių. Ir jei kvailys garsiai rėkia, tai yra labai liūdna.
Ką darote, kai aplanko įkvėpimas?
Tai priklauso nuo situacijos. Jei ateina labai stiprus įkvėpimas, tekstas tarsi liejasi iš tavęs, tada užsirašinėju. Bet tai nebūna taip dažnai.
Rašymas, buitis šeima. Ar šios sritys kasdienybėje netrukdo viena kitai?
Ne, netrukdo. Aš planuoju laiką, nes kitaip nieko nepadaryčiau. Dabar rašau namuose, nes rytais būnu viena ir galiu susikaupti. Taip puse dienos rašau, bet labai džiaugiuosi, kai mane atitraukia nuo rašomojo stalo.
Ką veikiate laisvalaikiu, kai nerašote?
Labai mėgstu vaikščioti. Man tiesiog gyvybiškai reikalingas vaikščiojimas, stengiuosi tai daryti kasdien. Dar mėgstu šokti, žiūrėti filmus. Jeigu būčiau stipresnė arba būčiau vyras, mėginčiau tapti kino režisiere. Taip pat skaitau. Labai žaviuosi Proustu, Rilke, Faulkneriu, Dostojevskiu. Po jo rikiuojasi kiti rusų rašytojai. Tai dar mokykloje atrasti ir pamilti autoriai.
Sakoma, kad jei gali nerašyti, tada geriau nerašyk. Ar bandėte nerašyti?
Juokais bandžiau. Prieš kokius pusantrų metų buvo užėjusi aistra išeiti į vienuolyną ir neberašyti. Kokį pusmetį maniau, kad reikia baigti tuos rašymus, kad be to galima išgyventi. Bet tas etapas pasibaigė ir aš vėl natūraliai pradėjau rašyti. Yra poreikis, ir aš juk daugiau nieko nemoku daryti.
Kai rašau, man atrodo, kad įprasminu savo laiką. Man pats rašymo procesas yra labai svarbus, aš jo pasiilgstu. Ir susitikdama su skaitytojais gaunu daug adrenalino, suvokiu daromo dalyko prasmę.
Ar nebuvo kilę minčių viską mesti, gal atsirado jausmas, kad esate viena iš daugelio rašytojų, kad kiti panašūs kūrėjai – geresni?
Dar studijuodama režisūrą, perskaičiau pirmuosius Jurgos Ivanauskaitės apsakymus ir pagalvojau: „O Dieve, kaip tai panašu į mane“. Tada susimąsčiau, kad man nebėra prasmės rašyti, kai yra tokia panaši rašytoja. Bet taip maniau tik tuo metu, nes dabar mano stilius yra pasikeitęs.
O noro mesti rašyti dėl konkurencijos ar menkavertiškumo nebėra, nes rašai dėl proceso. Taip pat nebepaleidžia ir leidyklos, o tai suteikia saugumo jausmą, nes aš žinau, kad neberašau į tuštumą. O gal aš tiesiog labai tai sureikšminu? Juk turiu didelę prabangą, sėdžiu ir rašau, kai normalūs žmonės eina į darbus nuo ryto iki vakaro. Kiek daug žmonių dirba nemėgstamus darbus, nuo kurių pervargsta, suserga. O aš gyvenu, kaip noriu.
Jus visada traukė menas (režisūra, rašymas)?
Taip, nes tai prigimties dalykas. Atrodo, gali išsiugdyti kokį nors estetinį skonį, bet jei iš prigimties neturi to polinkio, menininku ir netapsi. Gali tapti tik kolekcionieriumi, mecenatu ar meno mėgėju.
Ko pasimokote iš didžiausių savo sėkmių ir nesėkmių?
Galiu pasakyti, kad sėkmės nemoko nieko, jos tik „paglosto per galvą“, nuramina, sustiprina, sako, kad eini teisingu keliu. O iš nesėkmių galima pasimokyti labai daug. Ačiū Dievui, kad jos yra. Tu iš jų mokais, mėgini suvokt savo klaidas ir išgyventi tą skausmingą pralaimėjimą.
Kas jums gyvenime svarbiausia?
(Ilgai galvoja) Kiekvieną dieną nugyventi taip, kad patiktų mūsų Viešpačiui Kūrėjui, laikytis jo įstatymų, o tai yra labai nelengva.
Judita Malininaitė
