Pasibaigus masinei psichozei dėl abitūros egzaminų ir stojimo į aukštąją mokyklą, būsimuosius pirmakursius bei jų tėvus užgula kitas rūpestis – o kur gyventi? Bendrabutyje pigiau, bet velnias žino, kas miegos gretimoje lovoje. Bute gyvenimas ramesnis, bet ir brangesnis. Tai ką gi rinktis?
Bendrabučiuose bendrumo mažėja
Sakoma, kad jei negyvenai bendrabutyje, nežinai, ką reiškia būti tikru studentu. Ir taip, ir ne. Nusivils tie, kurie įsivaizduoja, jog bendrabutyje visos dienos bus nesibaigiantis vakarėlis, kiekvieno bulvės – visų bulvės, o kaimynai – it tikra šeima. Šiandien viskas kiek pasikeitę, nors senosios dvasios likučių dar yra. Tikrai studentai bendrabutyje netikėtai iškelia vakarėlį tiesiog trečiadienio proga. Tikrai gali ateiti pavakarieniauti su kaimynais, kai tavo šaldytuve tik tuščios lentynos. Tačiau bendrumo jau nebe tiek. Tavo draugai bus, geriausiu atveju, kelių gretimų kambarių gyventojai. Visi kiti – tik pažįstami veidai, kurie, tikėtina, su tavimi nesisveikins. Ir visai nesvarbu, kad beveik kas vakarą valysitės dantis virš tos pačios kriauklės ar virsit makaronus prie tos pačios viryklės. Žinoma, būna išimčių, kai visas aukštas kartą per savaitę organizuojasi „maisto balių“ ir kartu draugiškai verda cepelinus. Tačiau tai – reti įvykiai.
Taip pat nereikia pamiršti, kad bendrabutyje teks gyventi gal net griežčiau prižiūrimiems nei namuose pas mamą. Jei norėsi, kad tavo draugas ar draugė pas tave pernakvotų, turėsi parašyti prašymą bendrabučio administratoriui. Kiekvieną tavo svečią registruos neretai piktoka budėtoja, o per ilgai užsibuvusius visai nedraugiškai išprašys apsauginis (arba ta pati bendrabučio budėtoja). Budėtoja taip pat perduos administratoriui, jei triukšmausi, o šis, savo ruožtu, tau parašys įspėjimą. Po keleto tokių kartų tikrai teks ieškotis, kur prisiglausti šaltomis lietuviškomis naktimis.
Galų gale, reikia žinoti, kad aplink tave gyvenantys studentai ne visada būna draugiški ir sąžiningi, todėl gali iš tavęs nugvelbti ne tik virtuvėje pamirštą keptuvę su mamos kotletais, bet ir brangesnių daiktų – mobilųjį telefoną ar kompiuterį (straipsnio autorei tai teko patirti savo kailiu – red. pastaba).
Na, o tavo tėvus tikriausiai labiausiai šokiruos dušų bei tualetų vaizdas, o ypač – kvapas. Ir nesvarbu, kad jei gyvensi bendrabutyje, kuriame yra ne „blokų“ (dviems kambariams tenka vienas tualetas), o „koridorinė“ sistema (du tualetai skirti mažiausiai šešiems kambariams, t.y. septyniolikai – aštuoniolikai žmonių), kuriuos tvarkys valytoja. Vis tiek iškart po jos apsilankymo praėjus porai valandų vaizdelis bus toks pats, kaip ir prieš jos apsilankymą.
Tačiau nereikia pamiršti, kad už vietą bendrabutyje mokėti reikia nedaug – nuo 150 Lt iki 250 Lt kas mėnesį. Dažniausiai tai yra fiksuota kaina, kuri nepriklauso nuo to, kiek elektros ar vandens išnaudoji. Todėl studentui, kuriam dažniausiai trūksta pinigų, kainos atžvilgiu tai yra pati geriausia vieta gyventi.
Apskritai gyvendamas bendrabutyje tapsi tolerantiškesnis, nes teks susitaikyti su dar dviejų tame pačiame kambaryje gyvenančių žmonių ydomis ir kartais keistais įpročiais. Gyvensi ne tik savo, bet savo kambario draugų gyvenimų ritmu, todėl jei norėsi atšvęsti gerai parašytą kolokviumą, o tavo sugyventiniui jis bus rytoj, turėsi atidėti savo planus arba išeiti kur nors kitur.
Be to, bendrabutyje visada lengviau gauti reikalingų konspektų. Sugedus kompiuteriui greitai rasi, kas jį sutaisys nemokamai ar už minimalų atlygį (dažniausiai ne piniginį). Vėlų vakarą pasibaigus cigaretėms rasi, kur jų gauti ar nusipirkti nė neišėjus iš bendrabučio. Alkoholinių gėrimų „tašką“ irgi nesunku rasti kiekviename bendrabutyje.
Butas: už savą erdvę reikia mokėti
Jei vis dėlto nuspręsi nuomotis butą, būk pasiryžęs problemoms. Juk nenori gyventi ten, kur kilimai kabo ant sienų, o vonia bei virtuvė nesiskiria nuo bendrabučiuose esančių. Kita vertus, tavo tėvai nenori ar negali tau kas mėnesį skirti kelių šimtinių geram butui. Reikia ieškoti kažko gero ir nebrangaus, o tai užtrunka. Juo labiau, kad nekilnojamojo turto skelbimuose pateikiamos buto nuotraukos dažnai meluoja. Tiksliau, parodo tik gražiausius būsto kampus. O jame apsilankęs dažniausiai supranti, kad čia yra daugiau tų kampų, kurių šeimininkai ar agentūros nenorėjo rodyti skelbime. Dėl to apsilankysi ne viename bute, kol rasi tinkamą.
Padoraus dviejų kabarių buto kaina sostinėje svyruoja nuo 500 iki 1000 litų per mėnesį, kituose miestuose – pigiau. Savaime suprantama, komunaliniai mokesčiai į tai nėra įskaičiuoti. Tai reiškia, kad kiekvienam gyvenančiam bute reiks pakloti dar mažiausiai pora šimtų šildymo sezono metu bei šimtą nešildymo sezono metu. Tačiau įvairiausių išimčių yra. Galima rasti ir pigesnių ar brangesnių variantų. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko ir pastangų paaukosi paieškoms.
Tiesa, dar gali susidurti su problema, kad gero ir nebrangaus buto savininkai nenori, kad jame gyventų studentai. Butų savininkai dažnai mano, kad studentai nėra patikimi mokėtojai. Be to, jų manymu, nuomininkai dažnai kels vakarėlius, todėl kaimynai skųsis. Butų šeimininkai mieliau išnuomoja butą, pavyzdžiui, jaunai šeimai.
Paieškas dar labiau apsunkina tai, kad didžiuosiuose šalies miestuose aktuali vietos problema. Jei mokaisi Vilniaus senamiestyje, nenorėsi gyventi atokiuose Pilaitės ar Fabijoniškių rajonuose, nes į paskaitas visuomeniniu transportu tektų važiuoti bene valandą. O kur dar pasisėdėjimai su kurso draugais centre esančiuose baruose. Tada tau tektų išeiti anksčiausiai, nes turėtum suspėti į paskutinį autobusą ar troleibusą. Arba kviestis taksi ir pakloti mažiausia dvidešimt litų už kelionę namo. Žinoma, visada gali pernakvoti pas savo kolegas, gyvenančius patogesnėje vietoje. Tačiau tik kartą kitą, nes jiems gali tapti nepageidaujamas dažnas svečias. Juk jų namai – ne viešbutis.
Jei jau radai tinkamą sau butą, gali susidurti su nemaloniais kaimynais. Ypač jei tai pagyvenę žmonės, o namo sienos plonos. Tikėtina, kad jie tave ne tik kiekvieną kartą laiptinėje nulydės smerkiančiu žvilgsniu, bet ir įtaisys tau naujų draugų – policijos pareigūnų. Net jei savo namuose kiekvieną dieną neorganizuosi vakarėlių ar choro repeticijų, kaimynai vis tiek gali rasti progą tau iškviesti policiją dėl per didelio triukšmo.
Galų gale, susidursi su mokesčių baubu. Ypač jei tau pačiam reikės apskaičiuoti ir apmokėti sąskaitas. Tačiau baisiausia bus pamačius, kiek kainuoja šildymas, elektra bei karštas vanduo. Tavo mėnesinis biudžetas dėl to gali smarkiai sumažėti. Be to, kitaip nei bendrabutyje, kur gali nors ir kiaurą parą neišjungti šviesos kambaryje ar maudytis po penkias valandas nuolat leisdamas vandenį, gyvendamas bute turėsi stengtis taupyti viską.
Tačiau gyvenimo ne bendrabutyje malonumų yra pakankamai. Svarbiausia, jautiesi laisvas ir nepriklausomas. Gali išeiti ir grįžti, kada nori. Niekas nefiksuoja tavo svečių atėjimo ir išėjimo laiko (nebent jei turi bjaurius kambariokus). Sutaupai šiek tiek laiko, kai turi ryte ar grįžes namo greitai pasigaminti maisto ir padaryti dar kokį darbą, nes bendrabučio virtuvėje gamintis maistą ir atlikti kitus būtinus darbus yra kiek sunkiau. O gaminamo maisto ant viryklės ilgam be priežiūros palikti irgi negali. Todėl turi pirmiausiai atlikti vieną, o tik po to kitą. Gyvendamas bute gali tuo pačiu metu maišyti makaronus ir rašyti dėstytojui atsiprašymo laišką, kad per vėlai atsiuntei savo darbą. Galų gale, nereiks kiekvieną kartą uostyti „puikiųjų“ bendrabučio tualetų aromatų bei pirkti tapkių, kad galėtum maudytis duše.
Išvados? Spręsk pats. Patirtis kalba, kad dažniausiai visi nori laisvės atskirame bute, tačiau galimybės tai ne visiems leidžia. Tuomet lieka bendrabutis, kuris nepasižymi ištaigingumu, tačiau naudingos patirties gyvenime duoda su kaupu.
Jurgita Čeponytė
