Mindaugas Kuzminskas – Kauno „Žalgirio“ komandos krepšininkas, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentas, universiteto komandai padėjęs iškovoti ne vieną skambų titulą. Su šiuo talentingu, perspektyviu sportininku pasikalbėjome apie jo studijas, studentišką ir profesionalų krepšinį bei nugalėtojo mentalitetą. Kada supratot, kad norite būti krepšininku?
Mano mama žaidė krepšinį – man regis, ji iki šiol yra daugiausiai rungtynių už moterų rinktinę sužaidusi krepšininkė. Mano brolis sekė jos pėdomis, tad ir aš turbūt net neturėjau kito pasirinkimo... Na, tėtis buvo šalies stalo teniso čempionas, bet Lietuvoje sporto šaka nr. 1 yra krepšinis, todėl teko rinktis jį. Nuo mažens vedė į treniruotes... Žinot, kai tau yra 7 metukai, dar nelabai suvoki, ko nori, tad manau, kad tai buvo didžiulė tėvų įtaka.
Kodėl pasirinkote studijas VDU?
Baigdamas 12 klasę, norėjau studijuoti žurnalistiką, bet taip išėjo, kad pasirašiau sutartį su „Šiaulių“ krepšinio komanda ir persikėliau į Šiaulius, o ten žurnalistikos studijų nebuvo. Iš to, kas buvo, man priimtiniausios buvo ekonomikos studijos, jas ir pasirinkau. Po dvejų metų pasirašiau sutartį su „Žalgiriu“ ir persikėliau į Kauną. Na, o priimtiniausias Kauno universitetas man pasirodė VDU.
Ką geriausio Jums davė studijos?
Be abejo, studijos yra svarbu, bet aš manau, kad ypač svarbu ir tai, kaip tu pats mokėsi pritaikyti įgytas žinias realybėje. Būna labai gerų teoretikų, kurie žino visą teoriją, bet nemoka jos pritaikyti praktikoje. O kai kurie žmonės tiesiog turi gerą galvą ir sugeba dirbti. Aš tikiuosi, kad VDU gautas žinias mokėsiu panaudoti teigiamai ir džiaugiuosi čia būdamas.
Atrodytų, ekonomika visai nesusijusi su krepšiniu. Tačiau gal tos įgytos žinios vis tiek praverčia aikštelėje ar už jos ribų?
Praverčia, kai reikia atlyginimą skaičiuoti (juokiasi). Apskritai, nors atrodo, kad krepšinis tik žaidimas, tačiau jame irgi reikia daug mąstymo. Galbūt jis yra šiek tiek mažiau susijęs su ekonomika, bet ir ten reikia mąstyti. Nėra taip, kad tiesiog bėgi ir meti – yra kombinacijos, taktikos ir taip toliau.
Viename interviu minėjote, kad domitės investicijomis. Gal galite atskleisti, į ką investuojate?
Dar nesu tiek daug uždirbęs, kad į kažką investuočiau... Tiesiog bandau savo lėšas nuolat diversifikuoti, kad jos nebūtų vienoje vietoje. Dabar daugiau vyksta toks žaidimas – su visokiais fondais ir t. t. Kai randu laisvo laiko, bandau gilintis, stengiuosi suprasti, kaip ten viskas vyksta. Galbūt, kai turėsiu daugiau laiko ir pinigų, galėsiu rimčiau į tai pažiūrėti.
Kokios VDU komandos rungtynės Jums buvo įsimintiniausios?
Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) finalas mano pirmaisiais metais Vytauto Didžiojo universitete. Prieš tas rungtynes buvau iškovojęs antrąją ir trečiąją vietą kartu su Šiaulių universiteto komanda. O tose rungtynėse su VDU iškovojau pirmąjį savo čempiono titulą. Tai buvo tokia simbolinė pergalė, o ir pačiam gerai sekėsi – tapau tų varžybų naudingiausiu žaidėju... Žaidėme Kauno sporto halėje, kurioje buvo tikrai nemažai žiūrovų, kaip studentų lygos varžyboms.
Galbūt atsimenate kokių nors linksmų nutikimų iš studijų VDU?
Na, buvo vienas atvejis (juokiasi)... Aš išsilaikiau egzaminą pas vieną labai jauną dėstytoją, ir kažkaip jos neįsiminiau... Kažkada ėjau gatve ir ji man pasakė „Labas“, ir aš pagalvojau, kad gal tai šiaip kokia nors sena pažįstama ar ką, tad jai irgi pasakiau „Labas“... O paskui prisiminiau, kad ten buvo mano dėstytoja ir tada pasidarė labai gėda.
Turbūt su VDU pasiektos pergalės pripratino siekti geriausio – gal tai suteikė savotišką nugalėtojo mentalitetą?
Man tai padėdavo atsigauti psichologiškai, ypač pirmais metais „Žalgiryje“, nes tuo metu ten daug nežaidžiau – nuo ilgo sėdėjimo ant suolo imi jaustis šiek tiek sugniuždytas... O kai eidavau žaisti už VDU studentų lygos varžybose, rungtyniaudavau daug daugiau laiko, laimėdavome, galų gale – pačiam kartais labiau pasisekdavo, kartais ne. Pažaidęs universitete aš visada atsigaudavau psichologiškai, tokia buvo didžiausia nauda.
Kas dėl mentaliteto... Aš kaip tik sakyčiau, kad dabar VDU yra gana sunku rungtyniauti, nes visi žino, jog mes čempionai, nori mums įkasti. Pavyzdžiui, aš atsimenu kai Šiaulių universiteto ekipoje žaisdavau prieš VDU, tada galvojome – na, jie čempionai, reikia juos nugalėti. Visi žaidžia prieš VDU su dviguba energija.
Kokį žaidėją Jums iki šiol buvo sunkiausia dengti?
Galbūt Sonny Weemsą, kuris pernai rungtyniavo „Žalgiryje“. Treniruotėse su juo tekdavo dažnai susidurti – prieš jį buvo labai sunku žaisti, ypač „vienas prieš vieną“, nes tai yra neeilinių atletinių sugebėjimų žmogus, neveltui žaidęs NBA, o dabar rungtyniaujantis CSKA.
O pats ar norėtumėte žaisti NBA ir jei taip – kokioje komandoje?
Be abejo. Manau, kad kiekvienas savo profesijos atstovas nori pasiekti maksimalų rezultatą savo srityje. Aš irgi ne išimtis – krepšinio aukščiausias lygis yra NBA, tad aš, be abejo, norėčiau išbandyti save ten. Mąstau realistiškai, žinau, kad galbūt didelių galimybių ten patekti nėra, tačiau svajoti niekas nedraudžia. Jei reiktų išskirti konkrečią komandą, nemanau, kad yra didelis skirtumas – gal Majamyje ar Los Andžele, nes ten šilta? (Juokiasi)
Galbūt laikotės kokių nors prietarų ar ritualų prieš rungtynes?
Išbėgdamas į aikštę iš rūbinės visada stengiuosi persižegnoti, nes tikiu...
Ką galvojate apie „Žalgirio“ vyr. trenerį Joaną Plazą? Kuo ypatingas darbas su juo?
Darbas su juo yra visiškai kitoks, nei su ankstesniais komandos treneriais. Tokiame lygyje turi būti ir atitinkamas treneris... Matosi, kad šis žmogus yra ypatingas savo srities profesionalas, visiems vienodai teisingas, labai greitai reaguojantis į įvykius aikštelėje. Be to, kas labai svarbu treneriui – jis geras psichologas, nes pastebi, kai būna sunkesnių akimirkų, supranta, pasikalba... Manau, kad tai yra tikrai neeilinis treneris ir tą mato ir žiūrovai.
Ačiū už pokalbį!
