Likimo išblaškytieji šiemet kaip niekada aktyviai ieško savo biologinių šeimų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba sulaukė rekordinio skaičiaus prašymų surasti gimines.Ieško savo šaknų
Tikrų tėvų neauginti, likimo su broliais ir seserimis išskirti žmonės pastaruoju metu vis dažniau ieško savo biologinės šeimos. Taip pat daugėja įtėvių, ieškančių įvaikintų vaikų biologinių brolių, seserų ar jų gimdytojų. Šiemet ypač aktyviai tai daro užsieniečių šeimos iš Italijos, JAV, Australijos, Vokietijos, Izraelio.
Tokią tendenciją stebintys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistai teigia, kad lietuvių ir užsieniečių šeimos tampa atviresnės, o visuomenė pradeda geriau suprasti, kaip svarbu žmogui žinoti savo šaknis ir gerbti jo teisę į tokią informaciją.
Dažniau užsiimti kažkada įvaikintų, paimtų globoti ar vaikų namuose augusių žmonių giminių paieškomis tenka ne tik minėtai tarnybai, bet ir vaikų namams, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos tarnyboms.
Neseniai į Panevėžio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi pagalbos jauna kaunietė. Vaikų namuose užaugusi moteris prašė padėti jai surasti savo motiną.
„Mes turėjome nemažai informacijos apie kaunietės ieškomą motiną, žinojome ir jos kontaktus. Gavę sutikimą, dukrai davėme motinos telefoną ir adresą.
Jauna moteris po daugelio metų norėjo susitikti su motina tam, kad parodytų jai anūkėlę ir pasidžiaugtų susitvarkiusi savo gyvenimą“, – „Sekundei“ pasakojo vedėja Audronė Grainienė.
A.Bandzos vaikų globos namų darbuotojai irgi sulaukia buvusių auklėtinių prašymų padėti jiems susirasti tėvus, brolius, seseris.
Pasak įstaigos direktoriaus Sigito Juodzevičiaus, kartais jie patenka į keblią padėtį. Jeigu ieškančio asmens broliai ar seserys buvo įvaikinti, be įtėvių sutikimo jie negali atskleisti jokių duomenų.
Dažniausiai įvaikinimo paslaptį linkę saugoti vyresnės kartos žmonės. Tarybiniais laikais vyravo nuostata nesakyti vaikui, kad jis įvaikintas. Įtėviai stengdavosi, kad aplinkiniai nesužinotų, jog jie augina ne savo biologinį vaiką.
Pasitaikydavo, kad įvaikiai tik suaugę sužinodavo, kad patys artimiausi žmonės nėra jų tikrieji tėvai. Norą sužinoti, kas jų biologiniai tėvai, ar turi brolių, seserų, slopindavo nenoras įskaudinti įtėvius.
Savo šaknų tokie žmonės neretai ima ieškoti po įtėvių mirties.
„Mes turime visą informaciją apie šeimą, kurios vaikas įvaikintas, bei apie jį įvaikinusius žmones. Tačiau ši informacija yra konfidenciali. Ji gali būti atskleista giminėms tik tais atvejais, kai yra įvaikinusios šeimos sutikimas. Taip pat prieš duodami žmonėms jų biologinių tėvų, brolių ar seserų kontaktus, atsiklausiame, ar jie tam neprieštarauja“, – sakė Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Stakytė.
Pastaruoju metu tiek lietuvių, tiek užsieniečių šeimos, įvaikinusios vaikus, dažniausiai sudaro sąlygas jiems palaikyti ryšį su savo broliais, seserimis ar biologiniais tėvais, jeigu jie to pageidauja.
VVTAĮT vyresnioji specialistė viešiesiems ryšiams Danutė Umbrasienė „Sekundei“ pasakojo, kad neseniai jiems teko būti kaip tik vieno tokio atvejo liudininkais.
Inga Smalsienė
