Visuomenės reakcijos skirtingos: vienos šeimos nori savarankiškai ir autonomiškai gyventi, kitos tikisi valstybės globos kiekviename žingsnyje.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotuose debatuose visuomenės veikėjai bandė atskleisti, ar yra receptas, tinkantis visai Lietuvai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė R. Vainienė teigė, jog šeimos tarpusavio santykiuose valstybė dalyvauja nuo vaiko gimimo. „Vaikas užregistruojamas, vėliau jį vedame į valstybės paskirtą mokyklą, sveikatos priežiūra, švietimo programos yra parenkamos valstybės “, - dėstė ekonomistė. Taip pat ji pastebėjo suardytą natūralų šeimų santykį, -„anksčiau vaikai rūpinosi tėvais, o dabar tai daro „mama“ Sodra“.
Jai oponavęs filosofas A. Bielskis siūlė pažvelgti kitaip: „Valstybė yra piliečių bendrija, politinė bendruomenė.“ Jis teigė, kad valstybėje sprendimai nedaromi be priežasties - jei vaikams nebūtų priskiriama mokykla pagal teritoriją, labai greitai atsirastų segregacinė visuomenė, kurioje turtingi pasirinktų geras mokyklas, o vargšams tektų pasitenkinti prastomis.
Socialinės politikos lektorė V. Česnuitytė pastebėjo, kad net ir esant valstybiniam reglamentavimui, visuomenėje egzistuoja gana žymi segregacija.
Kada valstybės kišimasis yra pateisinamas?
Mykolo Romerio universiteto lektorė R. Jančaitytė teigė, jog, visų pirma, reiktų apsibrėžti, kas yra valstybės kišimasis. „Ar mes tikrai norime visiško valstybės institucijų nesikišimo, kaip yra kai kuriose islamo šalyse? Gal, visgi, mes norime dalinio kišimosi, kai pažeidžiamos žmogaus teisės?“, - klausė ji.
Visuomenės veikėjas D. Chmieliauskas svarstė, kad gal valstybė neturėtų laukti, kol bus pažeidžiamos žmogaus teisės, kad galėtų įsikišti. Gal vertėtų vykdyti prevenciją ir užkirsti tokiems pažeidimams kelią.
R. Vainienė teigė matanti daugiau prasmės ne valstybės institucijų, o bendruomenės veikloje. “Ypač tikiu autoritetų pavyzdžiais, kurie gali dalintis su kitais bendruomenės nariais asmeninio gyvenimo patirtimi. Autoritetai ypač veikia jaunimą“,- sakė ji.
A. Bielskis teigė, kad valstybei yra reikalinga brandi kultūringa šeima, kuri yra savarankiška. „Tačiau daug žmonių yra nepasiruošę gyvenimui šeimoje, todėl reikalingas valstybės reglamentavimas. Brandi šeima pati ugdo valstybę,“ – sakė filosofas.
Debatų moderatorius, politologas L. Bielinis paantrino: „Iš ties, gal valstybė nėra taip svarbi tai šeimai, kuri yra brandi, kultūringa. Ji yra savotiškai autonominis dalykas. Bet juk egzistuoja daug visuomenės narių, kurie nepasiruošę šeimos gyvenimui. Tas nebrandumas socialinių grupių ir iššaukia valstybės rūpestį, nes nesprendžiamos problemos sukels socialines pasekmes, kurios gali ir valstybę išardyti“,- sakė jis.
Per mažai vertinamas šeimos potencialas
Filosofas ir žurnalistas A. Navickas teigė, kad vienur valstybė per daug kišasi į šeimos reikalus, pavyzdžiui švietimo, lytinio ugdymo srityje, o tokiose srityse, kaip socialinė politika, neįvertina šeimos potencialo: „Į šeimą žiūrima kaip į objektą, paramos gavėją, o ne kaip į potencialų partnerį.“
Debatų ekspertė L. Gvaldaitė atkreipė dėmesį, kad valstybės ir šeimos santykiuose taikytinas subsidiarumo principas, kuris yra aukštesniųjų organų pagalba žemesniesiems, skatinant jų iniciatyvą, savarankiškumą. Valstybė nelieka neutrali, bet suteikia paramą, sąlygas, kad ta laisva iniciatyva reikštųsi, kad šeima įgyvendintų savo paskirtį ir įsitrauktų į visos visuomenės gerbūvio kūrimą.
D. Chmieliauskas teigė, jog bendradarbiavimo santykiai tarp šeimos ir valstybės gali atsirasti susitarimo principu, jei tik vyks dialogas. „Kai reikia, valstybė padeda, kai nereikia - šeima rūpinasi pati savimi“. Jis mano, kad šeimoms daugiau galėtų padėti savivalda – labiau įsiklausyti į šeimas, ko jos nori, o ne reaguoti į atėjusį, kaip į potencialų pašalpos prašytoją. Svarbu, kad tiek viena, tiek kita pusė kalbėtųsi, įsiklausytų vieni į kitus.
