Vienus į tolimas šalis traukia kalnai, didingos uolos, kitus – jūros, saulėti paplūdimiai ir paslaptingos salos, dar kitus – jaukūs senoviniai miestukai, su savita istorija. Ir net nebūtina nusibastyti per pusę Europos to beieškant, visa tai slypi kaimyninėje Estijoje. Tiek nedaug, tik 600 kilometrų nuo Vilniaus iki Talino, ir tu jau visai kitokiame pasaulyje...
Šiaurietiška ramybė
Vos tik atsidūrus Estijoje, į akis krinta ten tvyranti ramybė: atrodo, net prieš tai buvusioje judrioje autostradoje pasiekus Estiją eismas sulėtėja, prasilenkiant gatvėse su praeiviais pajunti iš jų ramių, bet ne mums lietuviams įprastų abejingų, veidų sklindanti maloni ramuma. Žinoma, jei bandysi tą vidinę ramybę sutrikdyti netikėtu klausimu, atsakymą turbūt gausi negreit – ne be reikalo juokaujama apie estų lėtumą.
Estijos paplūdimiai taip pat toli gražu neprimena šurmuliuojančio, linksmybėmis trykštančio, pigiomis pramogomis perpildyto Palangos ar panašaus kurortinio miestelio paplūdimio. Gali vienui vienas eiti dešimtis kilometrų visiškai tuščiu akmenuotu pajūriu, iš vienos pusės supamas jūros, skalaujančios ledynmečio paliktus milžiniškus riedulius, iš kitos pusės įkalintas aukštų uolų sienos. Paprastai žmonių tokiame pajūryje nesutiksi, nebent kokį vienišą žveją ar kitą, panašų į save keliautoją, o apie kažkur visai šalia egzistuojančią civilizaciją primena tik senų medinių laivų duženos, bangų išplautos į krantą ar karinių įtvirtinimų liekanos prie buvusių karinių bazių. Visa Estija – tai didelė ramybės oazė.
Baltijos jūra (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Baltijos jūra (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Ką įdomaus turi estai?
Nors Talinas nėra vienintelis Estijos miestas, taip pat kaip ir Saremos sala nėra vienintelė tinkama vieta laukinės gamtos išsiilgusiam poilsiautojui, pasakojimą apie gražiausias Estijos vietas dera pradėti nuo šių labiausiai išreklamuotų ir turistus traukiančių vietovių.
Nors nemėgstu didmiesčių, mane vargina jų perpildytos gatvės ir nuolatinė žmonių maišalynė, turiu pripažinti, jog Talinas mane tikrai sužavėjo, jame netgi pasigedau šių didmiesčiams būdingų atributų. Senamiestį juosianti viduramžiška pilis atveria paslaptingą senovinį miestą, turintį savitą istoriją, kurią savaip paseka kiekvienam keliautojui. Klaidžiojant išraizgytomis akmenimis grįstomis gatvelėmis visiškai užsimiršti, esi įtraukiamas viduramžiško miesto.
Talino gatvės (Renatos Kilinskaitės nuotr.)
Mane Estijoje daug labiau sužavėjo visai netoli Talino esantis apleistas Padise vienuolynas – didžiulis, puikiai išlikęs XIV amžiaus, nenuniokotas nei barbarų, nei tarybinių architektų, su visais savo požemiais ir didingu bokštu. Kadangi įėjimas į apleistą vienuolyną kol kas dar laisvas visiems ir neapmokestintas, tai visai patogi vieta nakvynei, kuria ir susigundėm. Miegojom ne bet kur, o ant kažkada buvusio pagrindinio altoriaus, kurio vietoje dabar sukalta nedidelė pakyla, skirta kaimo šventėms ar vaidinimams rengti. Be to, visai netoli, gal už 15km nuo vienuolyno, stūkso Paldiski iškyšulys su kadaise buvusios karinės bazės likučiais. Tiesiai į jūrą besiremiantys skardžiai tikrai verti dėmesio.
Renatos Kilinskaitės nuotr.
Keliaujant autostopu susiduriama su daugybe žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie pačios kelionės, įsirėžia į prisiminimus ir tampa neatsiejama pasakojimo apie kelionę po tą šalį dalimi. Pirmasis dar Latvijoje „sutranzuotas“ vairuotojas estas nustebino savo dosnumu. Kadangi kai pagaliau pasiekėme Taliną, jau buvo vėlus vakaras, jis pasiūlė pasistatyti palapinė savo kieme. Mes, žinoma, taip ir padarėm, o tada jo žmona puolė nešti mums vaišes: vienas už kitą skanesnius kumpius, dešras, šokoladus. Mes, prisipuotavę kiek tilpo, užsukom į jo namus ir pastebėjom, kad visa šeima kažkodėl valgo šaltą manų košę – taip ir nesupratom, ar jie mums viską atidavė ir sau nieko nepasiliko, ar jiems tiesiog taip skaniau.
Kitą dieną bekeliaujant sutikom „tranzuotoją“ Mašą, kuri visą laiką mus įtikinėjo, kad žūtbūt turime su ja vykti į Narvą, netgi pati mums sustabdė mašiną ir įsodino. Kad ten nuvykome visiškai nesigailime, nes miestas tikrai gražus, o didinga Narvos pilis, kurios viena dalis yra Estijoje, o kita, atskirta upe, stovi jau Rusijos pusėje, tikrai atrodė kerinčiai. Blogiausia, kad tame mieste niekaip negalėjome pabėgti nuo savo naujosios draugės, kuri mus vedžiojosi pas visus savo draugus tik tam, kad parodytų, jog susipažino su keliautojais iš Lietuvos. Taip ir vaikščiojom visą dieną tai pas vienus jos draugus pavalgyt, tai pas kitus arbatos išgerti, o kai bandydavome pabėgti, vėl kažkaip atsitiktinai su ja susidurdavome didžiuliame mieste. Nebuvo toji Maša bloga, tik labai jau keista...
Taigi po visų savo kelionių į šią šalį, ją galėčiau apibūdinti kaip mums labai artimą, o kartu ir labai tolimą. Nors geografine prasme ji visai šalia, kultūriškai labai savita ir mums ganėtinai svetima, tačiau būtent dėl to ir patraukli pažinimo trokštantiems keliautojams.
Susiję straipsniai:
Kelionė autostopu. Latvija – egzotiška ir ekstremalu
Keliavimo autostopu ypatumai
Renata Kilinskaitė
