Esama ironiško juokelio, kuomet į naują užduotį gavusio darbuotojo klausimą, kada jam reikia pristatyti pabaigtą projektą, vadovas atsako „reikėjo vakar“, bet panašu, kad netrukus toks „vakar“ taps labai rimtu galvos skausmu darbuotojams, mat darbo rinka tampa panaši į greitkelį, kur beprotišku greičiu keičiasi ne tik maršrutai, bet ir kelio ženklais bei eismo taisyklės.
Apie tai, koks rytojus laukia šiandien planuojančių savo karjerą, kalbamės su karjeros ekspertu Mykolo Romerio universiteto atstovu dr. Andriumi Valicku.
Ar Lietuva – perspektyvi šalis jaunam žmogui, kuris nori siekti karjeros, ar pats kurti verslą?
Viskas priklauso nuo to jauno žmogaus. Suprantama, valstybė turi savo pusės dėti pastangas, bet pats žmogus turi ieškoti ir pats sau susikurti karjeros galimybes. Nors tokia karjeros koncepcija mūsų šalyje tebėra naujovė, bet pasaulyje ji išplito anksčiau: žmogus savo likimą ima į savo rankas, ieško galimybių, jas kuria ir mažiau skundžiasi.
Ar jaunimui pagalius į ratus vis dar kiša nuostata „padarysiu tiek, kiek reikia ir nė kiek ne daugiau, nes daugiau iš manęs nereikalaujama“ ?
Taip, vis dar yra žmonių, kurie neperpranta naujų karjeros žaidimo taisyklių ir elgesio darbo rinkoje. Vis dar nėra suvokimo, kad reikia mažiau skųsti ir daugiau daryti, drąsiau save išbandyti įvairiose srityse. Žinoma, žmonės dažnai negali turėti didelės įtakos ekonominėms realijoms, bet tai, kas priklauso nuo mūsų reikia padaryti.
Ar darbo rinka taip pat noriai priima naujas žaidimo taisykles? Neretai girdime, kad Lietuvoje darbuotojas ir jo iniciatyva ne visada įvertinami, o kartais net iš viso negerbiami.
Pasitaiko labai įvairių situacijų. Lietuva nėra pasaulio centras, esame kelių valstybių sandūroje – iš vienos pusės Rusija, iš kitos – Europos šalys ir darbo rinkoje yra keletas nelabai palankių momentų, bet tai nesuteikia galimybių skųsti, nes niekas neatima teisės kurtis, ar ieškoti sau palankesnių sąlygų ir galimybių būdami ten, kur esame.
Dirbate su jaunais žmonėmis, kokias klaidas jie daro planuodami savo karjerą?
Nemaža dalis į savo karjera žvelgia iš linijinės perspektyvos – numato sau kokį nors tikslą ir paskui pernelyg racionaliai tikisi jį pasiekti. Trūksta lankstumo, matymo, kas yra aplink, kokios galimybės ir variantai gali būti naudingi čia ir dabar, o ne išsikelti sau itin gremėzdišką ir sunkiai įgyvendinamą tikslą. Jauni žmonės koncentruojasi į tai, kas turėtų su jais nutikti po labai daug metų, bet pamiršta tai, kad yra aplinkui. Nesakau, kad nereikia turėti vizijos, bet neprotinga pamiršti ir realybę – juk yra daug neformalios veiklos galimybių, iš kur vėliau veda keliai į karjerą.
Lietuvoje savanorystė ir nemokama darbo praktika yra gana nauji reiškiniai. Ar nėra taip, kad jauni žmonės dažnai mąsto, kad karjera lygu pinigai, bet nelygu kompetencijos?
Jei žmonės taip supranta karjerą, tai daro didelę klaidą. Pavyzdžiui, savanorystė taip pat yra kelias į sėkmingą karjerą, nes savanoriaudami žmonės daug įgauna daug kompetencijų, kurių dažnai negauna universitete ar kolegijoje, o tie, kurie skuba tik uždirbti pinigus, dažniau lieka prie primityvesnių darbų, kas neretai nulemia jų tolimesnius pasirinkimus. Tokie žmonės neišmoksta lyderystė, komandinio darbo. Tuo metu pinigų uždirbama, bet tokia veikla plačiąja prasme karjeros galimybes apriboja.
Sėkminga karjera – tai sėkmės dalykas, ar puikiais lyderio savybes turintis žmogus gali ją valdyti?
Šiuolaikiniai karjeros teoretikai sako, kad karjerą lemia dėsningumas ir atsitiktinumas. Dėsningumą mes galime valdyti, atsakingai tvarkyti, planuoti, o ir tą patį atsitiktinumą taip pat šiek tiek galima kontroliuoti. Esama net sąvokos „kontroliuojamas atsitiktinumas“. Tai reiškia, jei žmogus ko nors nori savo karjeroje pasiekti, jis negali to šimtu procentų tikėtis, bet yra tam tikra kontroliuojama atsitiktinumą dalis, kuomet einama į situacijas, kur didesnė tikimybė pasiekti savo tikslo. Šiuolaikinių karjeros praktikų ir teoretikų rekomendacija skamba taip – daryk viską, kad nuo tavęs priklauso ir didink galimybes.
Sociologų teigimu, egzistuoja tam tikra amžiaus riba, nuo kurios tampa sudėtinga karjerą pratęsti pagerinti ir pan. Ar pritartumėte tokiai minčiai?
Daug kas priklauso nuo žmogaus, nes jei jis į save žvelgia ribotai, tai pats sau sudaro kliūtis, bet šiuolaikinė karjeros koncepcija yra tokia, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje žmogus gali ir net turi keistis – keisti profesijas, organizacijas. Niekas nekalba apie chaotišką lakstymą iš vienos vietos į kitą, bet tam tikras judėjimą sturį būti. Karjera susijusi su gyvenimo ciklais ir vyresniems žmonės tai padaryti sunkiau, tačiau daug žmonių būdami ir vyresnio amžiaus gali pakeisti darbą, ar net kitaip imti planuoti karjerą.
Neseniai vienas britų futurologas sakė, kad ateityje norint prisitaikyti darbo rinkoje žmogui teks mažiausiai penkis kartus gyvenime pakoreguoti savo specialybė ir atitinkamai keliasdešimt kartų pakeisti darbą. Ar artėjame prie tokio dinamiškumo?
Žinoma, JAV duomenys teigia, kad ten žmogus per gyvenimą pakeičia dvylika organizacijų. Lietuvoje šis skaičius kol kas mažesnis, bet tikrai vejamės. Niekas nesako, kad patys žmonės nori taip gyvenime blaškytis, bet tokios realijos. Dabar daugelis žmonių jau dabar turi ne po vieną specialybę, o dar paskui seka suaugusiųjų mokymas, papildomų kompetencijų įgavimas.
